Nuotrauka Margaritos Volovnikienės
Gintaras – be galo lengvas energetiškai. Jo lengvumas natūralus ir plastiškas, švelniai apsupantis ir liūliuojantis žmogų, kaip tai daro rami jūra. Jame – tos jūros gilumas, sumišęs su jos lengvumu srūvant, tačiau kartu ir susikaupimas į visumą, įnyrant į ją. Žmogui, kuris jau yra prasivalęs, jis padeda virsti lašeliu jūroje, smiltele pajūryje – viskuo ir niekuo. Tokiu būdu ateina gintarinis apsivalymas. Dar aiškiau nei paprastai ir plačiau, nei tai gali suprasti protas, atsiveria visa Kūrinijos didybė ir mastai, kartu absoliučiai jaučiantis jos dalimi ir juntant begalinį vientisumą su ja visa. Toks žmogus pasijunta vienu metu mažyčiu krisleliu, kuriame nėra jokių norų ir siekių, jokių ydų ir jokių stiprybių, kartu pasijusdamas visu didžiuliu Kūrinijos kūnu, kuriame telpa ir kosmosas, ir Žemė, ir akmenys, ir augmenija, ir gyvūnai, ir kiti žmonės, kaip, beje, ir visi pasauliai su jų nematomais gyventojais. Jis tampa vienu metu žeme, ir oru, ir vandeniu, ir ugnimi. Tas supratimas ateina lengvai ir natūraliai, jame tiesiog savaime liekant. Tokios sąmonės žmogus gali panaudoti gintarą įvairiapusiškai. Taip ir darė senieji aisčių žyniai ir kitų kraštų plačios sąmonės šamanai.
Audronė
Ilgevičienė. Gintaras. 28-29 psl.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą