SUPRATIMO IR SUVOKIMO ETAPAI

foto Laura Zala

Tik suvokimas gyvenimą iš esmės keičia. Supratimas kelią suvokimui tiesia. 
Tad supratimas su žemuoju protu dirba, o suvokimas aukštesniojo link veda. 

Yra 7 supratimo ir 7 suvokimo etapai. 

1 TIESIOGINIS suvokimo etapas
TAIP pajėgus bet ką suvokti žmogus, esantis kuriame nors iš pirmų keturių supratimo etapų. Jam reikalingas konkretumas, todėl viską, kas su juo vyksta , ką jis girdi ar skaito, supranta protu, širdies nepasitelkdamas. Tokiam sunku suprasti , kas yra harmonija, nes jo emocijos dar aštrios arba atvirksščiai, užspaustos, o mintys niekuomet nenutyla. Jis dar nepažysta savęs ir nėra nusiteikęs to daryti. Jis sako: „Man viskas gerai“, arba dėl iškilusių problemų kaltina kitus, sąlygas ar tiesiog likimą.
Toks žmogus viską suvokia tiesiogiai taip, kaip pajėgia suprasti, taigi paraidžiui. Vadinasi, savaip, išskirdamas iš viso konteksto tik tai, kas jam tuo metu atrodė svarbu arba jis būtent tai norėjo išgirsti.
Dvasingumu laikomas dvasingų knygų skaitymas, pokalbiai apie dvasingumą, ryšiai su dvasingais autoritetais, dalyvavimas dvasiniuose arba religiniuose seminaruose, pasirinktos šventyklos lankymas, mechaniškas tai krypčiai įprastų dvasinių praktikų atlikimas, kaip ir mechaniška malda. 
Dvasingais laikomi visi lankantieji maldos namus ar priklausantieji dvasinėms bei religinėms grupėms. Tuo metu labai svarbūs dvasinį statusą pabrėžiantys diplomai ir pašventimai. 
Varomoji jėga ir motyvas – dvasinė puikybė.

2 PLOKŠTUMINIS suvokimo etapas
Toks suvokimas būdingas iš dalies mentaliniam ir, žinoma, psichologiniam supratimui. Šis žmogus jau yra patyręs, kad problemų priežastys glūdi jame pačiame, todėl imasi protui suprantamais būdais visa tai tvarkyti. Meilė dar suprantama kaip emocija, dėl to ryškiausiai veikia II čakros problemos, vadinasi, tarpusavio santykių, ypač su priešinga lytimi ir gimine, reikalai. Visa tai savaime persikelia į V čakros reikalus, nes šios čakros tiesiogiai susijusios, taigi, kas II čakroje susikaupia per V išliejama- žodžius ir veiksmus.
Šis žmogus viską mato ir supranta savo plokštumoje, iškirpdamas joje jam pažystamą laiko atkarpą, modeliuodamas save ir situacijas joje. Taip jis ir suvokia. 
Dvasingumas siejamas su pasirinktų, o ne bet kokių dvasingų knygų skaitymu, lankymusi reikalinguose seminaruose, susitikimais su dvasingais žmonėmis, diskusijomis apie dvasingumą, kelionėmis į piligrimų lankomas vietas. Dvasinės praktikos taikomos kaip pratimai arba pagalbinė priemonė savo ar kitų problemoms tvarkyti tada, kai tai reikalinga, iki galo dar nesugebant jų atlikti. 
Dvasingas žmogus būtinai intelektualus, kūrybingas, lankantis teatrus, parodas, mokantis susivaldyti kitų akivaizdoje. Vardai, diplomai svarbūs, tačiau kiek mažiau.
Varomoji jėga ir motyvas - savišvieta arba noras susitvarkyti savo paties gyvenimą, santykius, reikalus.

3 DVASIOS VARTOTOJO suvokimo etapas
Tai kitas psichologinio supratimo aspektas. Šiuo atveju žmogus jau akcentuojasi į dvasios ieškojimus, todėl gali priklausyti kuriai nors religinei ar dvasinei bendruomenei arba ne. Jis jau pasiekė tą ribą, kai pastebėjo, kad psichologinės praktikos puikiai dirba su protu, tačiau nepadeda atverti širdies ir išgirsti sielą, nes psichologija vis dar neigia sielą, kaip dieviškosios enegijos dalelę. Jis norėtų leistis gylyn, tikėdamasis, kad sieloje ras rūpimus atsakymus apie save tikrąjį ir būties paslaptis. Deja, jam dar neužtenka valios praktikoms atlikti sistemingai. Jis nesugeba rasti savo dienotvarkėje laiko, kurį skirtų sielos reikalams, teisindamasis užimtumu ar kuo kitu. Iš tiesų jis stengiasi gražiai gyventi, sekdamas Gėrio principais arba Dievo įsakymais. Problema, trukdanti eiti toliau, - įnirimas į susikurtą saugumą arba jo iliuziją, vengiant nepatogumų ir rizikos. 
Šis žmogus supranta viską taip, kaip jam patogu, todėl dvasios Kelyje tikisi rasti dar daugiau sėkmės, pagalbos ir saugumo. Jis suvokia tiek, kiek jo saugumo jausmas leidžia, bet ne daugiau, todėl iš tiesų jo pasaulio matymas taip pat plokštuminis. Toks mieliau renkasi senus dvasinius ar religinius agregorus, nes jie atrodo saugesni. Jis mėgsta atrodyti ar bent jau laikyti save dvasingu. Dvasingumas jam yra, kaip ir anksčiau aptartais etapais, pasirinktos krypties arba kelių krypčių dvasingų knygų skaitymas, dalyvavimas prestižiniuose seminaruose, piligriminės kelionėse ir etc. 
Įvairių būna dvasios vartotojų. Kai kurie dar patys nesugeba atsiverti dvasiai, tačiau ieško būdų, kaip kitų sukurtu dvasiniu produktu pasinaudoti. Dažniausiai vartotojas nieko už tą nematomą produktą nenori atiduoti ar sumokėti, nes laiko, kad dvasingas turėtų gyventi iš ... oro. Kita vartotojų grupė, atvirkščiai, pasirenka dvasingą žmogų ar bendruomenę, kuriai aukoja tiek, kiek supranta ir gali. Daugelis jų įsitikinę, kad šitaip jie perka dvasinį produktą, todėl auką priimantieji rizikuoja tapti jų įkaitais. Jie visi suvokia tiek, kiek jų karma leidžia. Šiame etape žmogus jau pajunta maldos galią, kaip ir dvasinių praktikų sąmoningo atlikimo svarbą, bet jam dar sunku visa tai sistemingai daryti pačiam, todėl jis mieliau užperka maldas pas tuos, kuriais tuo metu tiki. Jis jau nori turėti ir Guru, todėl paprastai tokį susiranda.
Šiame etape dvasingais laikomi dvasininkai ir tie, kurie kuria dvasinį produktą. Tačiau dar linkstama intelektą ir protą laikyti sudedamąja dvasingumo dalimi.
Varomoji jėga – pagalba sau ir savo reikalams, naudojant dvasinį produktą.

4 DVASINIO ATPAŽINIMO etapas
Šis žmogus jau praėjo buvimo dvasios vartotoju periodą, nes ėmė dirbti ne tik grupėse, bet ir savarankiškai, kryptingai skirdamas laiko dvasios reikalams taip, kaip supranta ir kokiu būdu pasirenka. Skaitydamas jam svarbias knygas jau ne vieną ar du kartus, o tiek, kad iš tiesų suprastų, kas jose parašyta, jis atveria sau pirmuosius giluminio supratimo klodus. Toks žmogus ne tik įsisavina žinias, tačiau stengiasi ir gyvenime jas taikyti. Praktikas jis atlieka nuosekliai ir sistemingai, vis sąmoningiau suvokdamas, kad už kiekvienos praktikos, maldos ar ko kito yra kažkokia nematoma jėga – energija, kuri pripildo ją atliekantį tiek, kiek šis tai energijai atsiveria. Jis mokosi tai energiją pažinti ir jai atsiverti. Jis dar giliau pažįsta save, pamažu matydamas įvykius ir situacijas ne tik plokštumoje, bet ir gelmingiau. Šitaip jis pradeda atpažinti, kad už visų dvasininkų ar guru yra skirtingi energijos krūviai. Tada ieško tų, kurie jam labiau priimtini. 
Dvasingumu dabar jau laikomas ne tik pasirinktos literatūros skaitymas, o jos teorinės ir praktinės studijos, nuolatinis pasirinktų dvasinių praktikų atlikimas ir maldos. Jis nebėra fatalistas, todėl tiki, kad jeigu Dievas jam davė gyvenimą, tai davė ir pasirinkimo laisvę, be kurios sielų evoliucija Žemėje neįmanoma. Jis stengiasi kūrybiškai ta laisve naudotis, atsakingai priimdamas sprendimus ir nevilkindamas dvilypių situacijų, stabdančių evoliuciją. 
Dabar jam aišku, kad protas padeda suprasti, tačiau suvokimas – tai Dievo dovana tiems, kurie išdrįsta pereiti ribą, ženklinančią proto ir Dvasios pasaulius, atveriančią kvapą gniaužiantį naują suvokimą ir platumas. Žmogus supranta, kad tai tik pradžia. Jis naujai žiūri į nesėkmes ir skausmą, suprasdamas juos kaip apsivalymo būtinybę. Jis pasiruošęs rizikuoti bet kuo, kad šis Kelias tęstųsi, nei nei už ką nenorėtų grįžti prie buvusios siauros sampratos. Dabar jis žino, kad kiekvienas supranta priklausomai nuo savo paties vidinių pastangų ir tiek, kiek karma leidžia. Tai padeda vis mažiau vertinti ir teisti kitus. 
Už perskaitytų tekstų, dvasingais vadinamų žmonių, ženklų ir reiškinių vis aiškiau atsiveria erdvė ir vibracijos, iš kurios tai ateina, tembrai. Žmogus nebenori skaityti nieko, kas tos erdvės neturi, nes žino, kad tai – proto arba emocijų iškrovos produktas. Tai jam tiesiog nebeįdomu. Tampa aišku, kad intelektas niekaip nesusijęs su dvasingumu, nes yra proto savybė. 
Varomoji jėga ir motyvas – nuoširdi savęs Tikrojo, savo vietos gyvenime ir Dievo paieška. 

5 DVASIOS PAŽINIMO etapas
Ankstesniame etape suvokęs viską, kas tam etapui reikalinga, žmogus patenka į šį etapą. Tai gelmingas supratimas antroje savo atkarpoje. Jam niekaip nebeįdomi kiekybė. Šis žmogus visur ieško vidinės kokybės. Jis supranta, kad vidinė kokybė savaime turi būti susijusi su švara ir tyrumu, todėl pradeda to siekti savo gyvenime ir vertina tuos, kurie įstengia taip gyventi. Tokio žmogaus nebetrikdo emocijos, nes jis jau valdo savo kūno pojūčius ir norus. Mintys nutyla, kai jis liepia joms nutilti. Jis mėgsta tylą, nes joje patiria dvasios apsireiškimus, kurių protu nebegali apsakyti. 
Dvasingumas dabar atpažįstamas pagal vidinio gyvenimo kokybę, vidinį harmoningumą, paprastumą, natūralumą ir gyvenseną taip, kaip kalbama. Atpažįstamas jo išspinduliavimas ir pastebimas jo pasireiškimas. Šiam žmogui bet kuri pasaka, filmas, vadovėlis, jau nebekalbant apie šventas ir nušvitusiųjų knygas, atveria erdvių ir gamų įvairovę. Savų ydų ir trūkumų likučiai atrodo baisūs ir dideli, teršiantys švarą, todėl jis kenčia dėl savo netobulumo ir dažnai traukiasi nuo žmonių, kad jų nesuterštų. Atsiskyręs dirba su savimi taip intensyviai, kaip niekados iki tol.
Tai pabudusysis, save siela suprantantis, savo Paskirtį žinantysis. Toks žmogus dirba taip, kaip žino, atiduodamas tam darbui viską, ko tiktai šis gali pareikalauti. Toks negali nežadinti kitų, nes pats yra pabudęs. Pagal tai galima atskirti pabudusiuosius. Jie įkvepia kitus savo tikrumu ir pavyzdžiu. Jų žodžiai yra išgyventi, o ne knygose perskaityti ar nugirsti, todėl negali nepaliesti busti pasiruošusių širdžių.
Varomoji jėga ir motyvas – vidinės kokybės išgryninimas.

6 LINIJINIO LAIKO suvokimo etapas
Ankstesnis suvokimas tampa apibendrinantis, atskleid=iantis to, kas vyksta, arba to, 5 k1 koncentruojamasi, esm3. Todėl šį etapą galima laikyti esminio supratimo pradžia. Vidiniu matymu žmogus regi to, kas vyksta, priežastis gilioje praeityje, kaip ir kelius, kurie galimi dabartyje, kad tos priežastys būtų pakeistos į kitas, todėl pasekmės keistųsi. Linijinis, iki Saturno veikiantis karminis laikas ima kalbėti, atverdamas bet kurias savo atkarpas sy viskuo, kas jose yra. Todėl praeitis – dabartis – ateitis tampa vienu linijiniu laiku, kuriuo keliauja evoliucijos siekiancios sielos. Šitaip žmogus dabar regi bet ką.
Dvasingumas suprantamas kaip savo dieviškosios prigimties atpažinimas žemiškoje priežasčių ir pasekmių grandinėje, apvalant ją nuo visų materialinių – buitinių , emocinių – psichinių, mentalinių – struktūrinių prisirišimų, laikančių toje grandinėje. Šitaip laisvinasi siela. 
Šis žmogus besąlygiškas vykdo savo Paskirtį, girdėdamas savo širdyje kosminius įstatymus ir stangdamasis pagal juos gyventi Žemėje. Jis perėjęs daug įvairių sistemų ir žino jų svarbą Keliui. Jis pats tampa sistema, sukurta iš jo paties daugybės gyvenimų patirčių ir atsivėrusiojo Aukštesniojo Žinojimo. Tam, kad eitų toliau ir išsilaisvintų iš žemiškosios gravitacijos, jis turi atsisakyti ir jos bei visų dvasinių ir egregorinių priirišimų. Jam atsiveria priežasčių ir pasekmių grandinės, todėl jis jau žino, kaip jas nutraukti. Jis daro tai, mokydamas ir tuos, kurie jį girdi ir jam padeda, kartu žinodamas, kad tai pavyksta tiktai atėjusiems čia, kur ir jis yra, todėl pradžioje reikės nueiti visą Kelią. Todėl jis moko neskubėti, bet nuolatos dirbti. Jis nieko nebenori ir nebesiekia, tačiau savaime pajunta dar daugiau erdvės. Toje erdvėje veriasi vis nauji suvokimo klodai. Tokiam žmogui gyva viskas ir viskas turi tąsą. Dvasia kalva per jį ir jo darbus, nes jame gyvena. Toji dvasia ir tampa šio žmogaus erdvėmis, esančiomis už jo. 
Motyvo nebėra, yra tik aiškus dieviškokios sielos prigimties atpažinimas.

7 ERDVINIO SUVOKIMO etapas
Šis etapas papildo šeštąjį. Tai esminis supratimas, virstantis savo dieviškosios prigimties suvokimu, visiškai tampant ja. 
Linijinis laikas pamažu transformuojasi į erdvinį belaikiškumą, kuriame atsiveria visi Bendrosios Sąmonės mechanizmai ir jos leidimosi, t.y. tankėjimo, procesai bei viso to prasmė ir beprasmiškumas. Žmogui atsiveria visa ko prigimtis ir Esmė. Retas šiame etape esantis begali žodžiais paaiškinti viską, ką jis patiria, ką regi savo dvasiniu matymu. Jis žino, kad bet kurie aiškinimai tiktai iškreips esmę, nes žmonės būtinai ją supras pagal savo galimybes. Tačiau jeigu jo darbas yra tai aiškinti, jis daro tai tokiu būdu, koks jam priimtinas.
Daugelis atsiskiria, kad nebesusikurtų naujos karmos per žmonių nesupratimą.
Motyvo nebėra. Yra tiktai „Esu, kas Esu“.

Astrėja, SEPTYNI SPINDULIAI IR JŲ VALDOVAI, 257 - 268 psl