Ištarukos iš T. J. Platonovos knygos "Raupsuotieji"

T. J. Platonova

Raupsuotieji

Prologas

Legendos byloja, kad seniai seniai, kai Žemėje buvo nemažai raupsuotųjų, jiems uždėdavo varpelius, kad jie savo skambesiu perspėtų apie pavojų atsitiktinius praeivius. Raupsuotieji keldavo baimę, nes liga darė juos agresyvius.  Nors daugelis jų buvo tykūs ir net pernelyg prislėgti, kad ką nors užpultų. Tai jie turėjo didesnę teisę bijoti žmonių, kurių baimė dėl savo gyvybės užgniauždavo žmogiškumą.

Raupsuotieji buvo blogesni už atstumtuosius – jiems nebuvo vietos Žemėje. Amžinai klajodami ir ieškodami prieglobsčio, jie tapdavo daugelio istorijų, kurių niekam niekada negalėjo papasakoti, liudininkais. Liga graužė jų kūnus, versdama nutilti net pačius tyliausiuosius. Kentėdami nuo kūno sopulių, raupsuotieji labiausiai rūpinosi prasimaitinimu ir nors sąlygine laikina ramybe, nors buvo ir tokių, kurie krypo į dvasinį gyvenimą, suprasdami, kad trumpą likimo jiems suteiktą laiką verta išnaudoti sielos gelbėjimui.

Aš, retų savo išėjimų iš Buveinės metu klajodamas po Žemę, sutikau nedidelę beviltiškoje padėtyje atsidūrusių raupsuotųjų grupę. Pamatę mane, jie sustojo ir iš įpročio susigūžė, laukdami lazdos smūgių ar prakeiksmų, bet aš ramiai ėjau tiesiai į juos. Tuomet, bergždžiai stengdamiesi įsiklausyti į atslenkančias sutemas, jie nusprendė, kad aš toks pat kaip ir jie. Tačiau varpelio garso nesigirdėjo, ir vienas jų paklausė:

                  - Kas tu? Ar tu nesupranti, kad prie mūsų artintis negalima?

                             - Man galima, - atsakiau aš.

                             - Tu taip pat sergi?

                             - Ne, mano kūnas sirgti negali.

                             - Išeik!- užriko jie, bijodami nežinia ko.

Ką jiems galėjo padaryti įstatymas? Kaip nubausti dar labiau, nei juos nubaudė pats gyvenimas?

                             - Nebijokite, - tyliai atsakiau, prisėsdamas ant žemės tiesiog prieš jų kojas, - aš nesusirgsiu ir jums nepakenksiu.

Baimė jų nepaliko, tačiau, paklusdami mano ramybei, jie susėdo į glaudų ratą, nusukdami veidus ir slėpdami rankas.

                             - Aš neturiu nieko, tik mažutį gabalėlį duonos. Paimkite, - aš ištiesiau jiems duoną.

Nei vienas nepajudėjo, nežiūrint į tai, kad visi jau seniai buvo alkani.  Ir nors net jų sielų virpesiai man buvo žinomi, aš nepagavau nei mažiausio godaus jų žvilgsnio. Jų sielos buvo švarios, jose nesiveisė gyvatės, po tylėjimo jungu beslepiančios niekingas mintis.

Mano elgesys jiems buvo neįtikėtinas, ir kol jie jo neperprato, negalėjo manimi pasitikėti.

                             - Kodėl tu su mumis kalbi?

                             - Aš daug klajojau. Aš gerai pažįstu žmones: jų kūnai švarūs, o sielos purvinos . Čia aš matau švarias sielas. Aš galiu jums padėti.

Kai kurių baimę ir nepasitikėjimą pakeitė pyktis.

                             - Tu juokiesi iš mūsų!

                             - Kam man tai? - tyliai atsakiau aš. - Aš nesakiau, kad galiu jus išgydyti, išlaisvindamas kūno kančias. Aš galiu patarti, kaip išgelbėti sielą.

Jie buvo iš tų, kuriuos šis klausimas jau buvo ėmęs jaudinti. Jie bandė melstis, prisimindami neįmantrias vaikystėje girdėtas maldas, jie siekė būti gerais vieni kitiems. Tai ir buvo visa jiems žinoma išmintis, kurios pagalba jie tikėjosi, jog Dievas juos išgirs.

                             - Jūs norėjote atsako į Jūsų maldas. Kokio atsako tikėjotės?

Suglumimas atsispindėjo jų esybėse: ir iš tikro, ar ne stebuklo tikėjosi jų siela?

                             - Manykite, kad Viešpats išgirdo jus ir pasiuntė mane pagalbon.

                             - Jei Viešpats mus išgirdo, tai mes teisingai meldėmės. Tai kam tu mums tada? - šyptelėjo vienas iš jų.

                             - Tu teisus, bet Dievas pasiuntė mane pasakyti, kad net keleto gyvenimų maldos jūsų neišgelbės. Jūs turite labai mažai laiko ir visi tai gerai žinote. Tai kodėl nepasinaudojus bet kuria galimybe?

                             - Tu negali būti su mumis, - staiga susirūpinęs pasakė vyresnysis. - Jei tave pamatys, apkaltins mus.

                             - Dėl ko tu nerimauji? - paklausiau aš.

                             - Tu sveikas, bet nuo tavęs nusisuks visi pažįstami – juk tu bendravai su raupsuotaisiais.

                             - Nesijaudink, - aš ištiesiau ranką ir paliečiau jo petį, o jis išsigandęs atšlijo, - aš apsirengsiu tokiais pat rūbais ir būsiu su jumis tiek, kiek prireiks.

                             - Kodėl? - ištarė vienas, žodžiais išsakydamas visų klausimą.

                             - Aš noriu išbandyti savo jėgas, - atsakiau.

                             - Tuomet elkis kaip išmanai.

Tie žmonės jau daugelį metų merdėjo. Nepagydoma liga nepadarė jų niekšingais ir piktavaliais, bet pavertė nepatikliais, atsargiais ir baikščiais.

                             - Gulkimės miegot, - pasakė vyresnysis. - Anksti ryte reikia išeit iš čia. Geriau tegu niekas nežino, kad mes pro čia praėjome.

                             - Aš jus pažadinsiu švintant, - pasiūliau. - Žinau vietą, kurioje jūsų ilgą laiką niekas nepamatys. Ten galima ramiai pagyventi ir net paslėpti varpelius.

                             - O kuo maitinsimės?

                             - Ten yra tai, kas būtiniausia, o apie kitką papasakosiu ryt.

Mūsų mažas būrys užmigo.

Anksti ryte, kai danguje ryškiai švytėjo tik viena žvaigždė, aš sušnibždėjau maldos žodžius: „Tebūna Viešpats su mumis!“ Visi sujudo. Raupsuotųjų judesiai tuomet, kai jie toli nuo žmonių, labai aptakūs ir minkšti, nes nesinori girdėti varpelio skambėjimo – nuolatinio ligos priminimo. Ir tik šalia kitų žmonių jie imdavo judėti aštriai, kad varpelis skambėtų garsiau. Tai perspėjimas sveikiesiems apie pavojų, tačiau drauge tame garse girdima ir pačių raupsuotųjų nuolatos išgyvenama grėsmė ir baimė.

                             - Dar tamsu, - pasakė jauniausias iš jų.

                             - Tuoj ims švisti, - atsakiau jam. - Aš žinau žvaigždžių judėjimą. Po penkių minučių pakils lengvas, debesėlius išgainiosiantis vėjelis ir žvaigždė ims lėtai gesti.

Jie sustingo laukime. Pakilęs vėjas pakėlė jų veidus dengusius gobtuvus ir aš pamačiau išgąstį bei nustebimą veiduose.

                             - O tu netyčia ne burtininkas? - paklausė vyresnysis.

                             - Aš ilgai stebėjau dangų. Man nedaug laiko reikia miegui, todėl visuomet pasitinku saulėtekį ir minučių tikslumu žinau, kas kada vyks.

                             - O žiemą?

                             - Žiemą aš išeinu ten, kur šilta. Man retai tenka miegoti ant sušalusios žemės ar slėptis nuo sniego.
                             - Tu laimingas, - ištarė vyresnysis, - tu eini ten, kur nori.

Jis giliai atsiduso, pasinerdamas į savo mintis.

                             - Jūs irgi galite būti laimingi. Aš jus išmokysiu nebijoti ir eiti ten, kur pakvies siela.

                             - Tai neįmanoma. Jei mes pasirodysime ten, kur norime, mus nužudys. O be to, ar turime mes teisę kitiems sukelti nepatogumą?

                             - Rūpestis kitais atneš tavo sielai daug naudos, - atsakiau, - bet tu pamatysi, kad viskas bus taip, kaip aš sakiau.

Aš neskubėdamas pradėjau eiti pirmyn. Neatsisukinėjau ir nelėtinau žingsnių. Jie neryžtingai stovėjo, nežinodami, eiti jiems su manimi ar ne, bet po to nesitardami visgi ėmė sekti man iš paskos.

Tai buvo jų išsigelbėjimas.

                             - Keliauninke, mes dar ilgai eisime?

Taip jie ėmė mane vadinti, per keletą savaičių pripratę prie tylaus mano balso ir nesudrumsčiamos ramybės. Jie jau pasitikėjo manimi, nes viskas, ką aš sakydavau, išsipildydavo, nes aš jokiu aštriu judesiu nesudrumsčiau jų įprastos tvarkos, o tiesiog stebėjau, kaip jie gyvena.

                             - Manau, kad savaitę, - atsakiau aš. - Tą vietą jūs ne tiek pamatysite, kiek pajusite. Kai kas ims džiaugtis, o kai ką įveiks baimė. Bet nepasimeskite, vėliau viskas susitvarkys.

                             - Tampa vis karščiau ir karščiau, augalų jau beveik nebėra. Ką mes valgysime visą savaitę?

                             - Mes judame į pietus. Rytojaus vakarą uolos pasibaigs ir prasidės smėlynai. Mes panirsime į dykumą. Bet ir dykumoje yra gyvybė. Nebijokite jos ir ji jus pamaitins.

                             - Tu beveik nieko nevalgai, - pastebėjo vyresnysis.

                             - Aš pratęs tenkintis mažu, juolab, kad ir nesu alkanas. Dažniau mes valgome ne todėl, kad norime, o tiesiog iš įpročio. Aš neklausau savo įpročių – aš klausau kūno.

                             - Tu negalvoji apie rytojų. Jei tu šiandien jai nepasiruoši, nieko rytoj ir neturėsi, - pasakė abejojantysis.

                             - Aš galvoju apie rytojų, - atsakiau, - tačiau aš nesijaudinu dėl jo. Kam jaudintis dėl to, ko dar nežinai? Nerimas gimdo ateities baimę, o baimė verčia paklusti įpročiams. Mano ramybė šiandien sukurs rytojaus dienos ramybę. Šiandien aš dedu pagrindus, o rytoj gausiu vaisius.

                             - Bet tu nieko nedarai! - šūktelėjo jis. - Kaip tu gali tikėtis maisto rytoj?

                             - Aš visai nesitikiu maisto. Aš apie jį negalvoju. Jei būsiu ramus šiandien, būsiu ramus ir ryt.

                             - O jei rytoj tu užsimanysi valgyt?

                             - Tai rytoj ir pagalvosiu, kaip patenkinti savo kūno poreikį.

Tai jiems buvo nesuprantama. Žmogui būdingas rūpestis duona kasdienine ir kol kas jie gyveno pagal susiklosčiusius įsivaizdavimus. Nusprendęs neliūdinti jų dar labiau ir nesukelti priešiškų minčių, pasakiau:

- Jūs rytoj turėsite maisto. Dienos pabaigoje mes prieisime vietą, kurioje yra palikta kai kokių atsargų.

Visi su palengvėjimu atsiduso, o abejojantysis šyptelėjo:

                             - Taip būtum iš karto ir pasakęs!

Jis buvo visų įdomiausias žmogus. Jo širdyje negyveno pyktis ir jis nejautė man blogų jausmų. Greičiausiai jis nepasitikėjo pats savimi, o man uždavinėjo suktus klausimus, kad sustiprintų savo abejones. Atrodo, kad jis buvo pats drąsiausias tame būryje, bet pats nežinojo, kad jo baimė – žievė, dengianti tyrą sielą. Aš nuolat stebėjau budinančias jėgas, glūdinčias jo klausimų gilumoje.  Kitiems dėl savo nuolatinių abejonių jis sukeldavo krūvas nepatogumų.

Jie priprato prie manęs ir nebenešiojo gobtuvų. Jie jau nebeslėpė savo rankų, bet visgi niekuomet manęs nelietė, laikydamiesi pagarbaus atstumo. „Kiek juose kilnumo, - galvojau aš. - Jie neperžengia leidžiamų ribų, nežiūrint į tai, kad jų niekas nevaržo. Aš jiems – tiesiog keistas pakeleivis, žmogus iš niekur, bet jie geri ir pagarbūs. “

Aš žinojau tokių sielų vertę. Žmonės nebūna pagarbūs tiesiog geriems žmonėms. Jei žmogus kažkuo yra už juos viršesnis, jie jaučia kažką panašaus į gilią pagarbą ar susižavėjimą, sumišusį su baime. Tuo pat metu jie tikrina, kaip galima tą kažkuo viršesnį žmogų sutrypti. Baimė gimdo neapykantą, o susižavėjimas – pavydą.

 Galiausiai pavydas susimaišo su neapykanta, ir liguistas susižavėjimas pakeičiamas nežinia iš kur atsiradusia be priežasties išliejama pagieža. Daugelio žmonių sielos panašios į urvus, tik jų nepridengia, nes jie ir taip paslėpti.

Šie raupsuotieji gėdijosi savo opomis išgraužto kūno, tačiau savo sielų jie galėjo nesigėdyti: jos nors ir nebuvo tobulos, bet tikrai švarios.

Mano ramybė vertė juos galvoti, kad valdau kažkokias antgamtiškas galias, kurios duoda man viską, ko užsimanau. Pamatęs užgimstančias pirmąsias tokio pobūdžio mintis, pasistengiau išsklaidyti mitą apie savo išskirtinumą. Mano planuose nebuvo numatyta, kad jie imtų visur pasikliauti manimi. Aš norėjau juos išmokyti pasitikėti savimi ir savo viduje atsiduoti Dievo valiai.

Jie nežinojo, kad Dievas gyvena juose. Jie nežinojo apie jų švariose sielose besislepiančią jėgą. Jie nė neįtarė, kad ta švara duos viską, ko tik jie panorės.

Vakare, kai saulė nusirito prie horizonto, mes įkūrėme laužą. Visi žiūrėjo į mane ir laukė. Aš tylėjau. Tada vyresnysis ištarė:

                             - Ką darysim? Šiandien neturime ką valgyti. Gal kas žino, kaip dykumoje gauti maisto?

Aš sekiau jų minčių eigą. Kelis kartus jos išsipūsdavo, bandydamos apkaltinti mane dėl visų nemalonumų, bet tyrumas imdavo viršų, ir jie mąstydavo apie tai, kad patys sutiko su šituo keliu. Tiesa, jie smerkė save už pernelyg didelį patiklumą, bet net mintyse nenusileisdavo iki to, kad baustų mane už jų pačių neišmintingumą. Dar kartą aš nusistebėjau jų gerumu.

                             - Galima valgyti gyvates arba žiogus. Sako, kad prie akmenų auga nedideli krūmokšniai, kurių šaknis galima išvirti.

                             - Aš žinau kas tai per krūmokšniai. Eime, aš jums juos parodysiu. Kol jūs kasite, aš pažiūrėsiu ar mes nepasiklydome. Jei viskas tvarkoje, mes rasime maisto.

                             - Tu pasiklysi dykumoje. Temsta, palauk ryto, - pasakė vyresnysis.

                             - Aš dykumoje nepasiklysiu. Tikėkite ir laukite, - ir aš dingau besiartinančioje tamsoje.

Net man išeinant jie neišreiškė nepasitenkinimo. Manęs nepasivijo nei vienas kaltinantis žodis.

Aš grįžau po dviejų valandų su sausos duonos riekėmis ir kruopomis.

                             - Tu radai atsargų! - džiugiai sušuko vyresnysis.

                             - Taip, bet ten buvo tik tai. Truputį kruopų ir duonos palikau kitiems. Gal dar kam nors bus taip riesta, kaip ir mums.

                             - Teisingai, - staiga pasakė abejojantysis. - Mes išdalinsime šitą maistą penkioms dienoms, o po to tebūnie taip, kaip bus. Jei Dievas norės, jis atsiųs mums maisto.

Aš nusistebėjau, kaip greitai jo siela mokėsi pamokas. Viską dabar jis darė gerai, pamiršęs tik apie vieną: jis Viešpaties maisto neprašė, manydamas, kad Viešpats ir be prašymų žino apie jo reikmes. Kas tai buvo: naivumas ar perdėtas pasitikėjimas savimi? Negi jie tikrai manė, kad Viešpats mato jų blankias sielas, niekaip neišsiskiriančias iš pilkos masės? Negi jie galėjo galvoti, kad maža jų grupė, kenčianti ir besirūpinanti maistu, gali būti Viešpaties Akies prižiūrima? Kam? Kodėl?

                             - Kaip Viešpats gali panorėti, jei Jis nežino apie tavo poreikį? Kuo tu išsiskiri iš visų, kad Jis atkreiptų į tave dėmesį?

                             - Tu netiki, kad Jis viską žino ir viską mato?

                             - Jis viską žino ir viską mato, bet kodėl tu galvoji, kad būtent tu šiuo metu esi pačioje beviltiškiausioje padėtyje Žemėje ir Jis privalo padėti tau? Negi Jis neturi svarbesnių darbų? Mes einame dykuma ir badaujame tik kelias dienas, o tūkstančiai žmonių miršta nuo maro ar kruvinuose karuose. Ten siaubas, baimė, priešprieša, neįsivaizduojamos kančios. Tegu jis padeda jiems, mes kol kas pajėgūs pasirūpinti savimi patys.

                             - Tu gi sakei, kad nereikia nerimauti, reikia būti ramiam.

                    - Ramybė – ji ir yra mano kasdienis rūpestis. Pabandyk tapti tokiu, kaip aš, ir tu suprasi, kiek tam reikia jėgų. Visos tavo jėgos naudojamos rūpesčiui dėl valgio, o aš jas naudoju pusiausvyrai palaikyti. Mano ramybė neleidžia mintims neramiai bėgioti ir kurti manyje baimės. Aš stengiuosi būti ramus, kad niekuomet ir nieko nebijočiau. Pabandyk. Tu turi daug laiko. Juk dabar, išskyrus galvojimo apie maistą, tu neturi ką daugiau veikti.

Tą naktį jie miegojo ramiai. Aš stebėjau jų nerūpestingus sapnus, stebėdamasis, kaip mažai jiems reikia: duonos kriaukšlė ir sauja kruopų. Negi tai viskas?

                             - Keliauninke, kaip tu išmokai būt ramus? - šis klausimas ištraukė mane iš pusiau miego būsenos.

                             - Atleisk, tu tikriausiai meldeisi, - Ratangas, abejojantysis, stovėjo prieš mane. - Tu juk nemiegojai, o sėdėjai žiūrėdamas į vieną tašką.

                             - Sakyk, ko tu labiausiai nori gyvenime? - paklausiau jo.

                             - Kam tu užduodi tokį klausimą? Tu juk žinai, kad mes visi norime tik vieno – būti sveiki. Bet tai neįmanoma.

                             - Jei tai neįmanoma, tai atmesk šitą norą. Ko dar tu nori?

                             - Ramiai gyventi ir dirbti. Kad manęs niekas neliestų, kad visuomet būtų maisto.

                             - Ir tai viskas? - paklausiau, tiriamai įsižiūrėdamas į jį.

                             - Žinoma, o kas dar?

                             - Tai kam tu tada klausi apie ramybę?

                             - Tu nieko nebijai ir aš pagalvojau, kad tai dėl ramybės.

                             - Vadinasi, tu nori ne tik būti ramus, bet ir nebijoti. Kodėl gi tu nesakai, kad nori išsivaduoti iš baimės?

                             - Aš ir nežinojau, kad šito noriu.

                             - Ir iš tikro mes daug ko apie save nežinom. Paviršiuje guli vieni norai, o viduje – visai kiti. Tam, kad išmoktum ramybės, reikia žinoti kam to reikia, - paaiškinau jam.

                             - Aš maniau, kad noriu tapt ramus tam, kad...

                             - Turėtum maisto, - pratęsiau aš.  - Tu jau pastebėjai, kad aš dėl maisto nesijaudinu ir visuomet, kai to noriu, jo turiu. Tu gi nuolat blaškaisi, galvoji apie maistą, o jo neturi. Tai savanaudiška mintis, bet ji paviršinė. Už jos yra kita – tapti bebaimiu, bet bebaimiškumas tau reikalingas ir vėlgi ramybei. Gal tu ko nors nesupranti?

                             - Tu mane supainiojai, - pasakė Ratangas. - Aš jau tikrai nieko nesuprantu.

                             - Pagalvok, kodėl tu nori tapti ramus. Iki vakaro turi daug laiko.

Laužą mes įkurdavome kartą per dieną, besileidžiant saulei. Patamsiuose, vos perkandę, pradėdavome kalbas ir sėdėdavome ilgai, kol nesusimerkdavo akys. Apie ką kalbėjomės? Daugiausiai tai buvo praeities prisiminimai, bet be širdį spaudžiančių detalių. Jie pasakodavo tik juokingas istorijas ir retkarčiais dalindavosi paslaptimis, kurių liudininkais per klajonių metus buvo tapę.

Tą vakarą mes bendravome neilgai, o kai visi sugulė aplink laužą, Ratangas priėjo prie manęs:

                             - Keliauninke, o tu kada nors miegi?

                             - Miegu, bet mažai, taip pat kaip ir valgau. Žmogui reikia ilsėtis, bet tai - mano kūno poreikiai.  Kai jis pavargsta – tegu pailsi, bet jei nuovargio nėra, tai kam miegoti?

                             - Aš galvojau apie tai, ką pasakei, bet mano mintys nepajėgios žengti toliau sveiko kūno. Jos nuolat sukasi tik ties išgijimo stebuklu.

                             - Tu labai prisirišęs prie savo kūno. Liga pas tave atėjo būtent dėl to, kad tu visą laiką galvodavai apie jį ir juo rūpindavaisi.  Gyvenimas savaip tave moko. Šia liga jis pasako, kad greta kūno tu turi ir jausmus, ir mintis, sielą ir širdį. Jiems reikia dėmesio ne mažiau kaip kūnui. Tau reikia atitrūkti nuo minčių apie išgijimą. Jo nebus.

                             - Tada man nieko nereikia išskyrus ramų aprūpintą gyvenimą, - atsakė Ratangas.

                             - Paėjėkime į šoną, - pasiūliau. - Tegu visi ilsisi.

Mes atsisėdome už nedidelės uolos ir tęsėme pokalbį.

                             - Tu nepažįsti savęs ir niekuomet nesi žvilgtelėjęs į savo vidinį pasaulį. O ten slepiasi gigantiškos galimybės. Visos tos žvaigždės, kurias tu matai akimis, iš tikro yra tavo viduje ir tu gali jas matyti vidiniu regėjimu, jei įgysi tikrąją ramybę.

Apibrėžęs ranka ratą, aš paliečiau Ratangą. Pieš jo akis praskriejo Visata, pripildyta saulių mirgėjimo.

                             - O dabar žiūrėk, - tyliai pratęsiau, - tu sveikas, turi nuostabius namus ir šeimą. Tu gyveni gerovėje ir kasdien valgai puikų maistą. Tu turtingas ir tau nereikia labai daug dirbti. Tavo charakteris ramus ir išlaikytas. Dabar pasakyk, ko tu nori ir kaip tau einasi?

Aš stebėjau gyvenimą, kuriame gyveno Ratangas, ir džiaugiausi jo tylia laime. Bet va, nerimo banga praslinko pro sielą.

                             - Ką man daryti? - paklausė jis.

                             - Kažkas ne taip?

                             - Man nuobodu, šito gyvenimo ramybė ir sėkmė mane gniuždo. Aš turiu maisto ir ne tik jo. Namuose visiška gerovė, bet argi reikalas tik tas? Aš pūvu ir lėtai grimztu į pelkę. Man bloga!

                             - Ratangai, ko tu nori?

                             - Šviesos! Gyvenimo! Aš noriu kvėpuoti visa krūtine. Šioje gerovės jūroje aš dūstu.

                             - Žiūrėk, Ratangai, mes eisime į Šviesos pasaulį.

                             - Ačiū Dievui, aš kvėpuoju, aš vėl čia, namuose. Kur prieš tai aš buvau? Sakyk, Keliauninke, kur mes su tavimi užklydom? Tas pasaulis – jis buvo toks siaubingas, ten begalė nereikalingų daiktų ir nesibaigiančio rūpesčio formomis. Tai buvo sapnas ar realybė? Atsakyk, tai miražas, ar ten tikrai kažkas gyvena?

                             - Tai buvo miražas, bet miražas tapo realybe milijonams žmonių sielų, sutapatinusių save su forma.

                             - Jos liko ten? - susirūpinęs paklausė Ratangas.

                             - Žinoma. Tam, kad patektum čia, į Šviesą, reikia nustoti galvoti taip, kaip jie galvoja.

                             - Keliauninke, jie gi nežino, kad yra kitas gyvenimas! Jie pamiršo, jie tapo forma! Jie nori maisto, jie maitina kūną ir negalvoja apie sielą, - Ratangas susirūpino. - Ką daryti, Keliauninke, jiems reikia pasakyti, kaip išsikrapštyti iš klampynės ir išsilaisvinti iš iliuzijos!

                             - Kaip tu jiems pasakysi, Ratangai? Tu čia, o jie – ten, - atsakiau aš.

                             - Reikia pas juos eiti, reikia juos budinti.

                             - Kam , Ratangai? Ateis jų laikas ir jie pabus.

                             - Ne, Keliauninke, ne! Milijonus metų jie pus, nors galvos, kad gyvena. Aš negaliu šito leisti, aš turiu jiems padėti!

                             - Kaip gi tu tai padarysi?

                             - Aš nueisiu pas juos, atgal į tą pelkę, ir pasakysiu, kad Visatoje yra vieta, kurioje galima kvėpuoti.

                             - Na ką gi, eik! - ir aš vėl paliečiau Ratangą.

Kelias minutes jis sėdėjo sustingęs. O po to lėtai pajudino ranką.

                             - Keliauninke, regis, užmigau? Kas tai buvo? Aš mačiau siaubingą sapną! Aš mačiau nuostabų sapną!

                             - Sakyk, Ratangai, ko gi tu nori?

                             - Aš noriu kvėpuoti taip, kaip kvėpavau tame pasaulyje, - jis užsikirto ištaręs pusę žodžio. - Man atrodo, kad visa ta gerovė – laikinas reiškinys. Aš noriu tapti ramus, kad greta manęs kiti irgi taptų ramūs. Tuomet jie supras, kad svarbiausia ne rūpestis kūnu, o rūpestis siela.

                             - Ką gi tu matei sapne, Ratangai?  - tyliai jo paklausiau.

                             - Aš mačiau Šviesą, - trumpai atsakė jis.

Nuo tos dienos Ratangas nesitraukė nuo manęs.  Jei aš sėdėdavau įsmeigęs akis į vieną tašką, jis sėsdavosi netoliese ir darydavo tą patį. Jei aš atsisakydavau maisto, jis taip pat atsisakydavo, tvirtindamas, kad nenori valgyti.

                             - Tau reikia valgyti, - pasakiau jam. - Aš pripratęs prie tokios būsenos. Per ilgus metus aš išsiugdžiau įprotį klausyt kūno, klausyt sielos, klausyt širdies. Kol kas tu to nemoki. Valgyk, juolab, kad maisto yra visai mažai.

Ratangas nenoriai pakluso. Jis klausė manęs visame kame, remdamasis trumpomis išsakytomis frazėmis.

                             - Keliauninke, sakyk, kas vyksta? - kartą priėjęs paklausė manęs vyresnysis. - Ašaros tvenkiasi akyse, širdį spaudžia skausmas. Tai mano liga?

                             - Ne, Nardai, tai kita. Mes arti tos vietos, apie kurią kalbėjau. Mes beveik prie tikslo.

Visi ėmė šypsotis. Per du mūsų kelionės mėnesius jie išmoko reikšti savo jausmus. Juos spaudęs ledinis baimės ir žmogiškosios neapykantos apynasris ištirpo ir jie pajuto laisvę.

                             - Ten tikrai nieko nėra? - paklausė Sajanas. - Nebus kam mūsų išvaryti?

                             - Aš niekuomet nesakiau, kad ten nieko nėra, - atsakiau jam.

Saulė tarsi aptemo ir debesys užklojo jų sielas.

                             - Keliauninke, mums ir vėl nebus ramybės, - liūdnai ištarė Nardas.

                             - Ramybė – jūsų širdyse. Jei jūsų siela šviesi, o širdis nežino baimės, tai jokia šios žemės jėga nevaldys jūsų.

                             - Keliauninke, mes raupsuotieji. Net jei mes bebaimiai, baimė pripildo mus supančių žmonių sielas, ir jie nekenčia mūsų už tai, kad nešame mirtį.

                             - Atminkite: jei jūsų sielos šviesa ryški, žmonės nepamatys raupsų.

                             - Keliauninke, žmonės žiūri akimis, o ne širdimi. Sielos šviesą gali pamatyti pašvęstieji, o ne piktavaliai.

                             - Mielasis mano Ratangai! Tikroji sielos šviesa matoma net akimis, jei tas, kuris ją turi, panorės išlieti šviesą žmonėms jiems matomu būdu.

                             - Žiūrėkite! - sušuko Nardas.

Į mus skuodė raitelis, o už jo dar du.

                             - Ką tu padarei, Keliauninke? - dusliu balsu pratarė Nardas.

Raiteliai, atlėkę arčiau, nulipo žemyn ir prieidami tylomis nusilenkė.

Žmonės, prieš akimirką buvę laisvi, stovėjo susitraukę iš baimės ir užsitempę ant galvos gobtuvus.

                             - Mes džiaugiamės sveikindami drąsius keliautojus, sugebėjusius pasiekti mūsų Buveinę, - ištarė vienas iš raitelių. - Sveiki atvykę, broliai!

Pradžioje ašaros ėmė lietis Ratango skruostais, po to pamačiau, kaip sudrebėjo Nardo pečiai.

                             - Kas tu, Keliauninke? - staiga tyliai paklausė Sajanas.

Penkios akių poros su pagarbiu virpuliu žiūrėjo į mane.

Štai jau trys mėnesiai, kaip mano mažasis būrys gyvena Buveinėje. Žinoma, tokia laime – gyventi nesislapstant, neslepiant savo jausmų, - jie negalėjo patikėti. Net dabar, kai jie beveik išsilaisvino iš baimės, kad į juos lėks akmenys, jie vis dar neatvėrė savo sielų. Ko jie bijojo dabar? Tikriausiai išvarymo. Aš gi kantriai laukiau, kokios jų bebaimės prigimties savybės pasireikš pirmiausiai. Žmonės nesukdavo žvilgsnių nuo jų sudarkytų veidų ir neatsitraukdavo bendraudami. Bet raupsuotieji liko kuklūs, nesiartino prie pašnekovų ir niekuomet jų nelietė. Liga juos išmokė nebūti įkyrius, ir jeigu jie net galėdavo paprieštarauti, išsakydami savo nuomonę, jie vis vien rinkdavosi tylą, kukliai pasitraukdami į šalį.

Aš supratau, kad šią Gyvenimo pamoką jie išmoko puikiai. Bet kuris žmogus galėjo pasitikėti jų tylėjimu ir būti tikras, kad jie nesudrums niekieno ramybės. Konkuravimo dvasia juos buvo palikusi visiems laikams.

Gyveno jie visi viename kambaryje ir kartu dirbo akmens  raižybos dirbtuvėse. Sajanas ir Floras tapo išskirtiniais akmens raižytojais, darančiais nuostabius, o kartais ir neįtikėtinus daiktus iš žaliavos, skirtos išmesti. Buveinei reikėjo gerų rankų ir šių žmonių talentas buvo aukštai vertinamas.

Kuriam laikui aš juos palikau. Turėjau Buveinėje savų, neatidėliotinų darbų. Bet Nardas ir Ratangas nuolat manęs ieškojo, trokšdami pamatyti ir pakalbėti. Kai jiems tai pavykdavo, jie atsisėsdavo šalia ir negalėdavo užduoti nei vieno klausimo. Mačiau, kad jų akys šiltėjo, o širdis minkštėjo.

Kartą Nardui pavyko pasakyti keletą žodžių:

                             - Kaip galima išmatuoti tai, ką tu dėl mūsų padarei?

                             - Nardai, padaryk tai kitiems, gal ir nesergantiems kūnu, bet sergantiems siela. Aš padėjau tau, o tu padėk jiems, - atsakiau.

                             - Tu galėjai tai padaryti. Tu turi galią.

                             - Ar aš kada nors rodžiau savo galią? Ar aš išsiskyriau iš jūsų?

                             - Žinoma, tu išsiskyrei!- sušuko Ratangas. - Tu gali viską!

                             - Kodėl tu toks tikras? - paklausiau jo.

                             - Aš žinau. Tu tik iš išorės toks, kaip ir visi žmonės, tačiau tu visai ne toks, nors ir daugelis kitų čia labiau panašesni į tave, nei į tuos, kurie liko ten, - jis mostelėjo ranka, - ten, kur niekuomet nenoriu grįžti. Tu padovanojai mums rojų, čia mes jaučiamės žmonėmis.

                             - Ratangai, tu viskuo patenkintas? Tau daugiau nieko nereikia?

                             - Ne! Tai viskas, apie ką aš svajojau.

                             - Gerai, - minkštai nusišypsojau, - jūs liksite čia tiek, kiek norėsite.

                             - Iki mūsų dienų pabaigos, - atsakė Nardas.

                             - Gerai, iki jūsų dienų pabaigos, - kantriai patvirtinau.

                            

Ėjo mėnesiai, jie dirbo nesudėdami rankų ir niekuomet niekam neatsisakydavo padėti. Maisto buvo į valias, bet sužinojau, kad prie bendro stalo jie ateidavo ne du kartus, kaip visi, o tik vieną. Teko juos aplankyti ir išsiaiškinti tokio elgesio priežastis.

Kai vakare pasirodžiau jų kambaryje, džiaugsmui ir nustebimui nebuvo ribų.  Pastebėjau, kad sveikindamiesi jie jau nesigrūdo į mažą ratą, nevalingai ieškodami vienas kito palaikymo, o stovėjo laisvai, atvirai šypsodamiesi.

                             - Kodėl jūs neateinate prie stalo du kartus per dieną kaip visi?

                             - Pradžioje mes buvome alkani ir galėjome valgyti ne tik du, bet ir penkis kartus per dieną, - pradėjo kalbėti Floras. - Bet po to mes prisiminėme tave. Juk nesvarbu, yra maisto ar ne, svarbu, ar jo nori kūnas. Mes ėmėme jo klausyti ir supratome, kad mums pakanka valgyti vieną kartą.

                             - Mes supratome, kad baimė mus verčia valgyti tada, kai nesinori, - paaiškino Nardas. - Mes valgome dėl viso pikto: o jei rytoj nieko nebebus?

                             - Mes nutarėme išmesti šią baimę iš galvos, - tęsė Ratangas. - Pameni, tu sakei, kad ramybė šiandien  gimdo ramybę ir rytoj? Mes pabandėme tai pritaikyti gyvenime.

                             - Ir jums iš karto pavyko? - nusišypsojau.

                             - Ne, - nusijuokė jie. - Mes supratome, kad tu mus apgaudinėjai. Bet vis tiek stengėmės išlikti ramūs.

                             - Aš jūsų neapgaudinėjau, - atsakiau. - Aš visuomet sakau tiesą, tiesiog tikroji  tiesa  ne visuomet pasireiškia iš karto. Ta paprasta tiesa lietė mane todėl, kad aš ilgai mokiausi ramybės, tačiau jums ji ir dabar dar nebus visiška tiesa.  Viskas, kas atsitinka su manimi šiandien, rytoj būtinai turės rezultatus. Šiandien aš sėju, o rytoj nuimu derlių. Jums tai bus kitaip. Jūsų derlius bręsta ilgai. Tai vyksta todėl, kad jūs praeityje jau padarėte daug neteisingų dalykų, ir kol nepamatysite praeities rezultatų, negalėsite pamatyti ir šios dienos rezultatų.

                             - Vadinasi, kada nors visa praeitis išsisems ir mes, kaip ir tu, vaisius skinsime iš karto? - paklausė Ratangas.

                             - Taip, bet pradžioje jūs pamatysite čia praleistų mėnesių rezultatus. Jei jūs išmoksite ramybės, tai jums dėl nieko nereiks jaudintis ateityje.

                             - Sakyk, o tie žmonės, kurie mėtė į mus akmenis ir mus gainiojo, kas bus su jais? - paklausė Sajanas.

                             - Gali būti, kad geriausiu atveju į juos lėks akmenys ar grius jų namų stogai,  laidodami juos po savo nuolaužomis.

                             - O kas gali būti blogiausiu atveju? - nustebo Sajanas.

                             - Blogiausiu atveju jie liks sužaloti bedaliai be stogo ir maisto. Jiems teks klajoti, kaip tai teko daryti jums, ieškant maisto ir prieglaudos.

                             - Niekas ir niekuomet nesuteikdavo mums prieglaudos. Tiesa, kai kada duodavo maisto, - pastebėjo Ratangas.

                             - Sakyk, tu pyksti ant žmonių? - paklausiau.

                             - Ne. Jie nekalti. Jie bijo mirties, - atsakė jis.

                             - Kol kas tu taip pat bijai mirties, bet ar tu mėtai akmenis į žmones?

                             - Gali būti, kad jie labiau bijo kančios, išsigimimo ir lėtos mirties. Raupsai – baisi liga.

                             - Negi iš kančios baimės galima versti kentėti kitus? Kodėl tu dabar nekeršiji žmonėms už jų požiūrį į tave? - tyliai paklausiau.

                             - Kam? - išsigandęs atšlijo Ratangas. - Mano liga – tai mano kaltė. Viešpats mane už kažką nubaudė. Galbūt už blogą praeitį, bet aš nepamenu, kad būčiau daręs kažką siaubingo.

                             - Mes gyvename ne vieną kartą, Ratangai. Tu nepameni ankstesnių gyvenimų, bet tau ir nereikia jų žinoti. Svarbiausia, kad tavyje nėra blogio ir keršto troškimo.

                             - Nei viename iš mūsų nėra, Keliauninke, - ištarė Nardas. - Mes todėl ir atsidūrėme kartu, nes nenorėjome gąsdinti žmonių, kaip tai daro daugelis raupsuotųjų. Mes nusprendėme, kad geriau tegu muša mus, nei mes mušime kitus. Jei mes sergame, vadinasi, užsitarnavome tai, o tie žmonės užsitarnavo savo sveikatą. Mes neturėtumėme daryti bloga kitiems tik todėl, kad gyvenimas pasirodė mums blogas.

Nardo žodžiai mane pritrenkė. Toks gilus gyvenimo apmąstymas būdingas nedaugeliui, ir tai jau buvo ta patirtis, kuri liks jo širdyje amžinai.

                             - Tie metai, kuriuos jūs praleidote kartu, nusprendę, kad neatsakinėsite į pyktį pykčiu, atneš savo vaisių ateityje, - pasakiau aš. - Pas jus ateis neįprasta jėga. Kai kiti skendės nusivylime, jūs tvirtai žinosite, ką reikia daryti. Jūs išgelbėsite daugelį žmonių.

                             - Apie kokią ateitį tu kalbi, Keliauninke? - paklausė Floras. Gyventi mums liko neilgai, o tokių žmonių, kurie nežinotų, ką jiems daryti, čia nėra.

                             - Jums priešaky dar daug gyvenimų. Tas blogis, kuris buvo sukurtas jūsų liga, ne taip greitai išsibaigia. Kiekvienai šiandienai turi būti savo rytojus. Bet Motinos – Gyvybės tikslas yra, kad kartą visi Žemės žmonės švariai pragyventų savo dieną, ir ji pagimdytų švarų rytojų.

                             - Keliauninke, ką tu žinai apie ateitį? - paklausė Ratangas.

                             - Aš žinau, kad po jūsų mirties Žemė toliau gyvuos, kad joje gyvens tiek darantys kitiems bloga žmonės, tiek naikinantys blogį savyje. Dar aš žinau, kad jūs gimsite iš naujo ir neatsiminsite šio gyvenimo, ir savo ligos, ir mūsų susitikimo. Jūsų atmintyje liks ta Šviesa ir tie pojūčiai, kuriuos ji sukelia. Liks patirtis – Gyvenimo pamokos, bet daugiau – nieko.

                             - Tu nori pasakyti, kad mes vėl būsime vaikai, o po to suaugusieji? Mes turėsime kitus tėvus ir kitus gyvenimus? - neužtikrintai bandė ištarti Sajanas.

                             - Taip, būtent taip ir bus. Viskas bus kitaip. Liks tik patirtis, bet neatsimenant tų atsitikimų, iš kurių ji buvo gauta.  Dar jūs turėsite nuimti anksčiau pasėtų ir dabar vis dar sėjamų sėklų derlių. Jūs gelbėsite žmones, traukdami juos iš po namų nuolaužų, jūs leisitės į olas ir kopsite į kalnus norėdami išgelbėti į bėdą papuolusį, jūs dykumoje ieškosite mirštančių, kad paduotumėt jiems gurkšnį vandens, jūs gydysite žmones, išlaisvindami jų kūnus ir sielas nuo kančių.

                             - Kaip neįtikėtina tai, ką tu kalbi, Keliauninke, - atsiduso Ratangas.

                             - Tai tik atrodo neįtikėtina. O iš tiesų jūs kasdien kuriate savo rytojų. Jeigu jūs sugebėsite išmokti ramybės ir pasieksite, kad jūsų šiandiena duotų vaisių jau po savaitės, jums liks pragyventi ne taip jau ir daug gyvenimų.

                             - O po to mes daugiau nebegimsime? Mes nustosime gyventi? - paklausė Ratangas.

                             - Jūs nustosite gimti ir nustosite kentėti, bet jūs liksite būti ir padėti kitiems, jeigu to panorėsite, - atsakiau aš.

                             - Tai nesuprantama, - pratarė Nardas.

                             - Kada nors tai taps suprantama, - atsakiau aš. - Kur jums skubėti?

                             Mes atsisveikinome ir aš juos palikau. Nesuspėjau nueiti iki reikiamo namo, kaip išgirdau už savęs kvėpavimą. Jie vijosi mane, trokšdami kažką pasakyti. Tylomis žiūrėjau į juos, laukdamas tų žodžių, kurie vertė juos sekti mane.

                             - Keliauninke, išmokyk mus ramybės, - ištarė Nardas.

                             - Keliauninke, aš noriu būti bebaimis, - pasakė Ratangas.

                             - Aš nežinau, ko aš noriu, bet aš nenoriu, kad būtų taip, kaip anksčiau, - pasakė Sajanas.

                             - Mes norime suprasti, kodėl mes gyvename ir kodėl gyvename taip, kaip susiklostė, - pasakė Floras ir Ajaksas.

                             - Gerai, aš jus mokinsiu, - sutikau aš.

Tuos žmones prie manęs privedė jų sielų švara, pykčio širdyje nebuvimas ir nenoras kerštauti. Jų prigimties savybės, išbandytos Gyvenimo, padarė mūsų bendravimą įmanomą. Jie buvo toli nuo tobulumo, bet vienos absoliučiai švarios savybės užteko, kad likimas mus suvestų. Mane glumino tas greitis, kuriuo jie mokėsi likimo pamokas, kaltindami dėl nesėkmių ne kitus, o tik save. Kiek kartų aš stebėjau, kaip paskutinę akimirką sugriūdavo gaminys, prie kurio buvo dirbama mėnesiais, bet jie niekuomet nepasiskundė dėl blogo akmens, kuris tikrai ir buvo nesėkmių priežastis. Jie kalbėjo apie tai, kad jiems trūksta meistriškumo. Jie pasisiūlė daryti pačius sunkiausius ir pavojingiausius darbus, tvirtindami, kad jie jiems patinka. Iš tiesų jie saugojo kitus žmones, būdami įsitikinę, kad jų pačių gyvenimas neturi jokios vertės.

Juos priglaudė, sušildė, davė darbo ir maisto. Už tai jie buvo pasirengę sumokėti gyvenimo metais, kurių jie ir šiaip turėjo nedaug. Jie buvo dėkingi jau vien už tai, kad jų nesibijoma. Jei žmonės ir vėl imtų jų bijoti, jie priimtų tai kaip normalų reiškinį, tačiau dėkingumo jausmas nuo to nesumažėtų.

Garbingumas virto jų sielos savybe, suleisdamas gilias šaknis į ateitį. Aš žinojau, kad ateis laikas, kai žemėje atsiras riteriai, turintys garbingas širdis, kuriems svetima baimė dėl savęs, savanaudiškumas bet kokia išraiška, pavydas ir puikybė, išreiškiamas noru nors kuo nors išsiskirti iš aplinkinių. Motina – Gyvybė pasirūpino jų kuklumo išugdymu , siekiu vengti minios, noro pamokyti kitus nebuvimu. Jie patys norėjo mokytis, darydami tai savo sielos labui. O aš dariau taip, kad jų noras padėti sau peraugtų į poreikį padėti žmonijai.

Aš visuomet kalbėjau vienodai tyliai, jausmus reikšdamas balso moduliacija. Pritarimą jie labiau matė mano akyse nei girdėjo žodžiuose.

Palaipsniui jie priprato kalbėti jei ne tyliai, tai visuomet tolygiai, neperkeldami į kalbą emocijų ir neužpildydami jos minčių lavinomis.

                             - Tegu žodis atspindi pačią švariausią jūsų sielos pusę. Jūs dar stipriai jaučiate ir daug galvojate. Pasistenkite į žodžius neįdėti tų jūsų prigimties jėgų. Jūs dar nevaldote jausmų ir minčių, bet jūs jau galite stebėti savo žodžius. Atskirkite žodžius nuo emocijų ir netvarkingų minčių. Garsiai tarkite tik tai, kas malonu pašnekovui, - sakiau aš.

                             - Taip mes išmoksime veidmainiauti, - pasakė Ratangas. - Žmonės tik ir laukia, kad juos pagirtų, bet už ką?

                             - Sakyk tik tiesą, tik tai, kas atitinka tavo tiesos suvokimą. Ieškok žmoguje to, kas tau patinka, apie tai jam ir pasakyk.

                             - O jei man jame niekas nepatinka? - paklausė Ajaksas.

                             - Tuomet nieko nesakyk, bet kalbėk geranoriškai, atsakydamas išskirtinai tik į jo užduotus klausimus.  Taip tu nemeilikausi, nemeluosi ir nebijosi, kad padarei kažką ne taip.

                             - O jei žmogus neužtarnautai priekaištauja man, puldamas iš kenkėjiškumo? Jei jis sako baisius dalykus, neatsižvelgdamas į mano tylėjimą? Jei mano tylėjimas jį išveda iš savęs?

                             - Nekreipk dėmesio į jo žodžius. Žodžiai – tai išorė. Toliau ieškok žmoguje geriausio. Nors lašelį šviesos tu visuomet rasi.

                             - Kaip žodžiai gali būti išoriški, jei žmogus į juos įdeda jausmus ir mintis? Jie turi galią.

                             - Kai aš bendrauju su tavimi, Ajaksai, aš nematau tavo veido, tavo rankų. Aš nebepastebiu tavo ligos. Ji - išorinė. Už sergančio kūno slepiasi nuostabi siela. Aš kalbu su ja, jos jėga aš tikiu.

Šie žodžiai paveikė geriau nei visi ankstesnieji argumentai. Jie suprato, kad kiti žmonės stengėsi nekreipti dėmesio į jų kūną dengiančias opas. Jie buvo dėkingi žmonės už jų gerumą, bet tik dabar suvokė, kad žmonės gujo iš savęs baimę ir pasibjaurėjimą, dirbdami su savo sielos švara taip pat, kaip ir jie.

                             - Keliauninke, mes čia pripratome prie to, kad žmonės nepastebi mūsų raupsų, bet mums ir į galvą neatėjo, kad jie mokosi jų nepastebėti, kad jie prie to dirba diena iš dienos, - pasakė Nardas.

                             - Dabar piktus ir bjaurius žodžius, sklindančius vien tik siekiant mane sužeisti, aš priimsiu kaip raupsus, bjaurojančius kūną, bet neliečiančius sielos. Aš supratau ką reikia daryti, Keliauninke, - pratarė Ajaksas.

                             - Visi žmonės - raupsuotieji, tačiau daugelio liga nuėjo pernelyg toli, - kalbėjau aš. - Palikusi jų kūną, ji pažeidė sielą, tapdama nematoma. Žmones reikia gydyti, bet mažai kas žino priemonę nuo šios baisios ligos.

                             - Keliauninke, tu didis gydytojas. Sakyk, mūsų siela taip pat pažeista? - paklausė Floras.

                             - Jūs esate laiminga išimtis. Liga pažeidė formą. Švari siela gali sukurti kitą formą. Tikėsimės, kad jūs suprasite, kaip tai daroma.

Aš palikau juos visiškai sumišusius. Jie manęs nesuprato ne todėl, kad buvo kvaili, o todėl, kad jų sąmonė neturėjo lankstumo ir jie nebuvo pratę į daiktus žiūrėti iš skirtingų taškų. Jų minčių eiga visuomet krypo vienu keliu, nematydama daugybės kitų. Aš neskubėjau jiems tų kelių rodyti. Tik gerai įsisavinę vieną, jie galėjo pereiti prie kito, o egzaminus laikė pas Motiną – Gyvybę.

                             Jiems buvo su kuo padirbėti iki mūsų kito susitikimo. Ne taip svarbu buvo, kaip dažnai mes matomės, svarbiausia buvo tai, kaip jie vykdė gautą užduotį. Už visa ko pamatyti šviesą, kuriančią tam tikras formas, buvo nelengva, bet, neišmokus surasti grūdo, jie negalėjo eiti toliau.

                             - Žinai, Nardai, aš supratau, kad kūnas, tai laikina forma, kurią sukuria siela, kad save išreikštų, - sakė Ratangas.

Aš girdėjau jų pokalbius.

                             - Aš taip pat ėmiau skirti, kad kūnas ir siela turi skirtingas struktūras. Siela turi vadovauti kūnui, bet gyvenime išeina priešingai. Siela nepaklūsta, ne! Ji tiesiog nutyla, leisdama kūnui daryti tai, ko jam norisi. Siela turi daug laiko. Kai kūnas numirs, ji sukurs kitą, tikėdamasi, kad jis jos tikrai paklausys. Bet kūnas nuolat priešinasi.

                             - Tai kam mums tada klausyti savo kūno, jei jis pats toks nepaklusnus?- klausė Sajanas.

                             - Kai tu imi suprasti, kad siela – svarbiausia, tu turi įtikinti kūną, kad jam geriau nesipriešinti, o gyventi santarvėje su siela. Jei tokio sutarimo nebus, kūnas ims sirgti, o po to ir numirs. Keliauninko siela vadovauja kūnui, siela klausia kūno, ar jam ko nors nereikia. Jei kūnas nori valgyti, jis atsako sielai, kad jam būtinas maistas arba miegas, arba rūbai. O sau jo siela nenori nieko. Ji nori padėti kitiems.

                             - O man atrodo, kad jo siela net šito nesiekia, - tai tiesiog jos natūralus poreikis. Tik tenkindama savo poreikius, siela gali gyventi, - pastebėjo Nardas.

                             - Arba -  būti, kaip sakė Keliauninkas, - atsakė Ratangas. - Tuomet mes jo nesupratome, bet dabar aš imu suprasti, ką jis turėjo galvoje. Ar jums neatrodo, kad jei mes išmoksime girdėti savo sielą ir sekti jos nurodymais, tai palaipsniui pasikeis ir forma, tai yra kūnas?

                             - Taip ir bus, aš tuo įsitikinęs, - ištarė Nardas, - bet yra buvusios priežastys. Kol mes nenurinksime kažkada pasėtų sėklų vaisių, niekas nepasikeis.

                             - Taip, bet kadangi mes nieko apie tai nežinome, tai darysime tai, ką žinome: sėsime geras sėklas, kad rinktumėm gerą derlių, - pasakė Sajanas.

                             - Pamenat, jei šiandien mes pagimdysime ramybę, tai ir ryt mums nebus dėl ko nerimauti. Negalvokime apie vaisius, apie ateitį, galvokime tik apie tai, kaip teisingai pragyventi šiandieną, - pasakė Floras.

Tai buvo išmintingas pastebėjimas. Mūsų susitikimai nešė vaisių, bet tai vyko tik todėl, kad gyvenime jie taikė visus patarimus.  Jie mažai kalbėjo, bet aptarę kažkuriuos klausimus ir padarę tam tikras išvadas, jie veikė pagal priimtą sprendimą. Aš niekur neskubėjau, bet pastebėjau, kad jie ėmė skubėti.

Kartą aš jiems pasiūliau išeiti iš buveinės ir įsigilinti į tą dykumos dalį, apie kurią jie nieko nežinojo.

                             - O kas, jei mes ten sutiksime žmonių? - paklausė Ratangas.

                             - Tu bijai susitikimo su jais?

                             - Aš nenoriu su jais susitikti. Man jie visai nerūpi.

                             - Ratangai, jei tu ramus šiandien, tai tu būsi ramus ir ryt. Matyt, tu be reikalo susirūpinai susitikimu. Nors elkis kaip nori.

Aš nuėjau pirmyn ir visi patraukė paskui mane. Paskutinis ėjo Ratangas. Nakčiai mes sustojome vietoje, nuo kurios iki Buveinės - vienos dienos kelias, apsupti uolų, o laužą užkūrėme vienoje iš įdubų.

Dažniausiai mes tylėjome. Tyloje ugdėsi mūsų veiksmų susiklausymas, o žodžiai tik įnešdavo nesupratimą ir nerimą. Aš klausiausi jų neištartų klausimų ir atsakymų į juos, ieškodamas svarbiausio begalinėje jų minčių eigoje. Viską, ką norėjo gauti jų siela, ji gaudavo. Jausmų kūnas ir minčių kūnas taip pat gaudavo iš sielos tai, ką galėjo priimt.

                             - Keliauninke, aš visuomet turiu tiek daug klausimų, - sakė Nardas, - bet kai mes susitinkame, jie kažkur išnyksta ir man atrodo, kad aš žinau atsakymus.

                             - Tai taip ir yra.  Tavo siela žino viską. Dažniau su ja bendrauk. Aš tau reikalingas tik tam, kad tu retkarčiais įsitikintum savo veiksmų teisumu.

Jie priprato sutikti saulėtekį. Nuo tos dienos, kai aš jiems parodžiau ryškią ryto žvaigždę, dingstančią su pirmais šviesos blyksniais, jie stebėjo dangų, sekdami vėją ir debesis.

Tą rytą Ratangas atsikėlė anksčiau nei paprastai ir patraukė paklajoti po apylinkes. Atsibundanti šviesa keitė uolų spalvą ir iš tamsiai pilkų jos tapdavo pradžioje violetinės, o po to ir rausvos. Dykumoje akmenys atspindi dienos nuotaiką, spalva parodydami, kokia ji bus.

Niekam iš šių žmonių anksčiau neteko mėgautis gamta, nes jie buvo visiškai panirę į save, į savo išgyvenimus. Bet dabar, kai jų neblaškė mintys apie save, jie galėjo tą laiką skirti pasauliui, stebėdamiesi tuo, kas anksčiau pro juos praeidavo nepastebimai.

Po valandos atsibudo visi likusieji, bet Ratangas nesirodė.  Pradžioje jį kvietė, bet į riksmus jis neatsiliepė. Tuomet jie nuėjo pažiūrėti, ar kas nenutiko. Nedideli dykumų kalnai tik atrodo nepavojingi nepatyrusiems keliautojams, o iš tiesų jie klastingi ir pavojingi.

Netrukus atbėgo Ajaksas ir pasakė, kad Ratangas guli be sąmonės už vienos iš kalvų. Mes nuskubėjome link tos vietos, kad jam padėtumėm. Jis tik ką sugrįžo į realybę ir kalbėjo labai sunkiai.

- Ten žmogus, - jis ranka parodė kryptį. - Jo kojos įstrigo uoloje. Aš norėjau jį ištraukti, bet kai priėjau arčiau, jis ėmė į mane mėtyti akmenis.

Sajanas ir Nardas susirengė eiti parodyta kryptimi, bet aš juos sustabdžiau.

- Tas žmogus papuolė į bėdą. Jis beviltiškoje padėtyje ir dabar nėra pajėgus kontroliuoti savo veiksmų. Likite čia, aš pats pažiūrėsiu.

Mūsų balsai nelaimėliui nebuvo girdimi, nors buvome visai šalia.

                             - Ar galiu kuo tau padėti? - paklausiau, neprieidamas per arti.

                             - Žudike, pasitrauk! Jei tu prieisi arčiau, aš tave užmušiu! - sušuko jis.

                             - Nėra kam tau padėti. O pats tu iš čia niekuomet neišsikrapštysi, - ramiai atsakiau.

Galiausiai jis pamatė mane ir įsižiūrėjęs suprato, kad aš ne tas žmogus, kuris buvo priėjęs ryte.

                             - Kodėl tu nenešioji varpelio? - grėsmingu balsu paklausė jis.

                             - O kam man jį nešioti?

                             - Čia buvo raupsuotasis, kuris norėjo prie manęs prisiartinti.

                             - Jei tau reikia pagalbos, kodėl tu jos nepriėmei?

                             - Kam man ji iš raupsuotojo? Tam, kad po to mirčiau nuo raupsų?

                             - Mirtis tau gresia būtent dabar. Iš kur tu gali žinoti, kas bus po to?  Leisk man tau padėti, nes kitaip po trijų dienų tave sudraskys paukščiai. Nebijok, aš ne raupsuotasis.

Iš jo tylėjimo supratau, kad galiu prieiti arčiau ir išsiaiškinti kas yra atsitikę. Žmogus įdėmiai mane stebėjo, apžiūrinėdamas veidą, rankas, kojas. Net ir dabar jis netikėjo nei mano žodžiais, nei nuoširdžiu noru jam padėti.

Po kelių minučių, išsilaisvinęs iš nemielaširdingo uolos apkabinimo, jis aiškino, kad niekuomet neleistų raupsuotajam jo išgelbėti:

                             - Jie ne žmonės – žvėrys. Jie pameta bet kokį žmogiškumą, pasirengę iš piktumo liesti visus, kad ne vien jie kentėtų. Tas žmogus net neslėpė veido, nekalbant apie tai, kad nedėvėjo varpelio.

                             - Aš per stebuklą atsidūriau čia, - pratariau. - Nemanau, kad tu atsisakytum raupsuotojo pagalbos, jei praeitų dar dvi dienos.

Nesiklausydamas manęs, jis žvalgėsi į visas puses ir kalbėjo:

                             - Tas gyvulys kažkur čia. Bet manau, kad aš pataikiau į jį akmeniu, tada jis galėjo nukristi nuo uolos.

                             - Gal mums reikia pažiūrėti, kas tam žmogui, kuris norėjo tau padėti, atsitiko?

                             - Argi tai žmogus? Jis - pusiau negyvėlis, nešiojantis užkratą po pasaulį. Tegu dvesia. Kur tu eini? - staiga jis kreipėsi į mane.

                             - Aš keliauju, - atsakiau. - O kur eini tu?

                             - Man reikia išeiti prie jūros, bet manau, kad pasiklydau. Gal mums eiti drauge? - pasiūlė jis.

                             - Manau, kad mums ne pakeliui, - susimąstęs atsakiau. - Bet jei tu nežinai dykumos, tai turi mažai galimybių iš čia išsigauti.

                             - Nieko, aš neprapulsiu, - žvaliai atsakė jis. - Svarbu nesutikti čia daugiau tų ligotų gyvulių. Na ką gi, lik sveikas.

Jis atsistojo, šyptelėjo, žiūrėdamas į mane, ir nuėjo į vakarus.

Mano mažas būrys sėdėjo rateliu apie Ratangą. Kai aš grįžau, jie klausiamai pakėlė į mane akis.

                             - Aš padėjau tam žmogui ir jis išėjo. Dabar reikia padėti Ratangui.

Akmens smūgis kliuvo į galvą, bet kaulas nebuvo pažeistas. Aš ištraukiau iš maišelio sausų žolių saują, sutryniau ją rankose ir pabarsčiau žaizdą.

                             - Užriškite jam galvą. Po trijų dienų viskas praeis. Nevaikščiok daug, - kreipiausi į Ratangą, - tau gali suktis galva.

                             - Kada mes eisime atgal? - paklausė Nardas.

                             - Po poros dienų. Iki to laiko Ratangas pasveiks ir nesunkiai išlaikys dienos kelionę.

                             Jie išsibarstė po kalnus, tikėdamiesi atrasti neįprastų akmenų, o aš tylėdamas atsisėdau prie Ratango, nukreipdamas savo vidinį matymą į aukštąsias sferas.

                             Dvi dienas mūsų sutiktas žmogus klajos po dykumą, bet kelio taip ir neras. Jam nepavyks rasti vandens ir pasibaigs maistas. Jis palaipsniui puls į neviltį ir ims melstis, kad jam pavyktų sutikti nors ką nors. Jis sutiks susitikti net su raupsuotuoju. Aš žinojau, kad mūsų keliai susikirs.

                             - Sakyk, - staiga tyliai paklausė Ratangas, - mes galėjome jo nesutikti?

                             - Galėjome, bet jūsų keliai vis tiek būtų susikirtę ateityje. Tu prikvietei susitikimą anksčiau laiko.

                             - Kuo? Tuo, kad nenorėjau sutikti žmonių?

                             - Ne, labiau nerimu šita tema. Tave valdė mintys ir jausmai.

                             - O kaip aš turėjau elgtis?

                             - Taip, kaip jau esu sakęs: būti ramiam šiandien. Tai, ką tu sukūrei ankstesniuose gyvenimuose, vis tiek duos vaisių. Nori tu to ar ne, įvyks tai, kas turi įvykti. Aš tave mokau šiandien kurti gerą ateitį.

                             - Ir ilgai tai tęsis? Ar ilgai su manimi dar vyks tai, apie ką aš nenutuokiu?

                             - Iki tol, kol tu neišmoksi valdyti savo minčių ir jausmų.

                             - O po to?

                             - O po to tau bus nebesvarbu, kas vyksta su tavo kūnu. Tavo siela išsilaisvins, ji darys kitus darbus, tuos, kuriems ji sutverta, tuos, kuriems ji skirta.

                             - Sakyk, Keliauninke, ar aš dar sutiksiu tą žmogų?

                             - Taip. Jūs daug ką vienas kitam skolingi.

                             - Aš ėmiau iš jo pinigus?

                             - Ne, jis išgelbėjo tau gyvybę. Tu norėjai jam atsilyginti, bet iš to niekas neišėjo.

                             - Vadinasi, aš turėsiu jį gelbėti iš naujo?

                             - Ne, tavo skola sumokėta, bet dabar jis tau skolingas.

                             - Ką? - nustebo Ratangas.

                             - Jis pasielgė nesąžiningai. Pyktis dar liko jame. Jis labai savimi pasitikintis.

                             - Aš nepykstu ant jo.  Aš pats kaltas, man nereikėjo prie jo artintis, turėjau pakviesti tave.

                             - Tu pasielgei teisingai. Negi, jei manęs nebūtų buvę,  tu praeitum pro šalį? Žmonėms reikalinga pagalba, bet jie bijo ją priimti. To žmogaus puikybė pernelyg didelė. Jis bijo ne tiek raupsų, kiek priklausomybės. Ir man jis nepadėkojo už pagalbą tik todėl, kad toje situacijoje jautėsi pažemintas.

                             - Keliauninke, jis - blogas žmogus?

                             - Ne, tai neįtikėtinas žmogus. Matyt atėjo laikas jam imti busti.

Po poros dienų mes buvome pasirengę eiti atgal. Ratangui nesisuko galva, ir galėjome bet kada keliauti į Buveinę.

                             - Man atrodo, mes turime palaukti, - netikėtai pasakė Nardas.

                             - Kodėl? - paklausiau aš.

                             - Tas žmogus, - neužtikrintai tęsė Nardas, - jis negalėjo toli nueiti. Greičiausiai jis pasiklydo.

                             - Tu nori, kad mes eitumėme jo ieškoti?

                             - Net jei mes jį rasime, jis užmėtys mus akmenimis, - pasakė Ajaksas.

                             - Mes liksime čia dar vienai nakčiai, o anksti ryte keliausime atgal. Jei likimas pageidaus, mes susitiksime su juo, - pasakiau aš.

Aš žinojau, kad likimas pageidaus.  Mums buvo patogiau eiti naktį, o ne dieną, bet naktį mūsų keliai galėjo prasilenkti, todėl aš užlaikiau savo būrį.

Anksti ryte, kai žvaigždė dar ryškiai švietė, mes patraukėme į kelią. Pirmasis pėdsakus pastebėjo Sajanas.

                             - Jis praėjo čia visai neseniai. Po valandos ar dviejų mes jį sutiksime.

                             - Nepasukite galvos ir nieko nesakykite, net jei jį pamatysite, - paprašiau aš.

                             Jis vos galėjo mus atskirti iš tolo. Nebūdamas tikras, kad tai eina žmonės, jis visgi ėmė iš paskutinių jėgų šaukti. Mes tęsėme savo kelionę, tarsi nepastebėdami riksmų, ir tada jam teko sukaupti jėgas tam, kad mus pasivytų. Mes specialiai prilėtinome žingsnius, laukdami, kaip klostysis įvykiai. Už nedidelės uolos mes atsisėdome atsikvėpti.

Kai jis priartėjo tiek, kad mus pamatytų, baimė ir nevaldomas pyktis atsispindėjo jo veide. Nematydamas manęs, jis neryžtingai sustojo.

                             - Eime, - tyliai pratariau aš, - jis turi kam nors ryžtis.

Kas jam liko daryti? Arba prisijungti prie raupsuotųjų grupės arba eiti vienam. Jis lėtai slinko paskui, mes gi ėjome ženkliai greičiau.

                             - Ei, - neišlaikė jis po keletos valandų, - ar turite truputį vandens?

                             - Turime, - stabtelėjo Ajaksas, - bet kaip tu jį paimsi iš mano rankų?

                             - Duok šen. Aš pats sprendžiu, kaip tvarkytis su savo gyvenimu, - jis priėjo arčiau.

                             - Na ir baidyklė, - atsigėręs tęsė jis. - Kam tu gyveni?

Ajaksas tylėjo.

                             - Kur jūs einate?

                             - Namo.

                             - Jūs turite namus, - jis leipo juokais. - Kam jie jums reikalingi? Jus reikia naikinti kaip pasiutusius šunis.

Ajaksas pasisuko ir vydamasis mus greitai nuėjo.  Žmogus stovėjo ir mąstė: ar eiti su raupsuotaisiais ar likti vienam dykumoje?

                             - Ei, - jis iš naujo sušuko, pažinęs Ratangą, - ar ne tu bandei mane paliesti? Tai aš tavęs neužmušiau?

Tą akimirką jo žvilgsnis palietė mano veidą, ir žmogų užliejo pykčio banga:

                             - Ir tu su jais? Tai tu – raupsuotasis! Tai tu mane apgavai!

                             - Koks tau skirtumas, jei esi gyvas? - paprieštaravau aš.

                             - Didelis, išgama! Tu mane užkrėtei ir dabar aš pasmerktas lėtai mirčiai! Geriau jau būčiau miręs ten, uolose!

                             - Aš tavęs neužkrėčiau, bet jei tu galvosi apie ligą, tai susirgsi. Net būdamas uolose, tu pasirinkai priimti  pagalbą, nekalbant apie tai, kad prieš valandą prašei gerti ir priėmei vandenį iš raupsuotojo rankų. Tu pyksti, nes priklausai nuo kitų, o dar ir nuo tokių, kuriuos laikai ženkliai už save žemesniais.

                             - Jie – ne žmonės, kaip, beje,  ir tu.

                             - Saugokis, - perspėjau jį, - neleisk puikybei tavęs užvaldyti, kitaip klaidos nebebus galima ištaisyti.

                             - Jis – ne raupsuotasis, - įsijungė į pokalbį Floras.

                             - Tai kam tu eini su jais? - žmogaus pyktis nerimo.

                             - O ko tu eini su mumis? - paklausiau aš jo. - Ar mes tave kvietėme?

Jis pasijuto užkluptas. Mintys galvoje skriejo  sūkuriu, o emocijų kamuolyje buvo neįmanoma rasti nei vieno nesutrūkusio siūlo.

                             - Tylėk, - tyliai pratariau. - Eik su mumis vardan savo sielos išgelbėjimo. Jei tu pasakysi bent žodį, mes tave užmėtysime akmenimis.

Šitie žodžiai paveikė. Pirmą kartą žmogus suvokė, kad jis, nusilpęs ir visiškai bejėgis, stovi prieš šešis.

Pirmą kartą aš pamačiau juoko kibirkštėles, sužibėjusias Nardo akyse, o Floras ir Sajanas neišlaikė ir nuėjo truputį į priekį, kad tyliai pasijuoktų.

Pavakare sustojome pailsėti.

                             - Aš esu Stilas, - pasakė žmogus, nesiartindamas prie mūsų per arti.

                             - Paimk duonos, - pasiūliau. - Tau nėra ko bijoti.

                             - Aš nieko nebijau, - paprieštaravo jis, bet, susitikęs Ratango žvilgsnį, daugiau nepratarė nieko.

                             - Sakyk, Keliauninke, kodėl tu kartais sėdi ir žiūri į vieną tašką? - paklausė Nardas.

                             - Aš kalbuosi su Visatos Širdimi.

                             - O kur ta širdis? - paklausė Ratangas.

                             - Ji – manyje, - atsakiau. - Viskas, ką jūs matote, yra jūsų viduje, jūsų sąmonėje.

                             - O kaip Mėnulis, Saulė? O mes visi?

                             - Ir jūs – taip pat. Viskas, kas mus supa, pagimdyta mūsų minčių. Kai žmogus miršta, viskas nustoja egzistuoti.

                             - Bet kiti žmonės gi gyvena toliau. Jiems yra Mėnulis ir Saulė!

                             - Kol jie mąsto, Visata egzistuoja. Kol aš gyvenu, Visatos Širdis yra manyje.

                             - Tuomet ji yra ir manyje todėl, kad aš – gyvas, - pasakė Nardas.

                             - Visiškai teisingai. Tik skirtumas tas, kad tu jos nejauti, o aš galiu su ja kalbėtis.

                             - O ką ji tau sako?

                             - Ji džiaugiasi, kad gyvybė egzistuoja, ji liūdi dėl nemokančių gyventi žmonių.

                             - O kaip žmonės turėtų gyventi?

                             - Žmonės turėtų būti laimingi, gyventi pritekliuje, nesirgti ir galvoti apie Visatos Širdį.

                             - Tai kodėl žmonės serga ir nuolat kažko stokoja?

                             - Todėl, kad jie nesupranta ko jiems reikia. Žmonės reikalauja to, ko jiems nereikia, o jei negauna – pyksta. Pyktis gimdo neapykantą. Pykčio apakinti žmonės duoda valią jausmams ir blogoms mintims. Jie niekuomet nebūna ramūs visą dieną, susigalvodami sau rūpesčių, kurių iš tikro nėra. Jie prisigalvoja reikalų, be kurių galėtų apsieiti. Tai jiems reikalinga, nes jie nežino, kuo užsiimti.

                             - Kuo gi turi užsiimti žmonės?

                             - Mokytis save suvaldyti. Tačiau jie tai gali daryti vykdydami savo kasdienes pareigas, be nereikalingo bruzdesio ir nerimo.

                             - O kaip išmokti klausytis Visatos širdies?

                             - Prie to reikia palaipsniui artintis per absoliučią ramybę.

                             - Vadinasi, kol aš nebūsiu absoliučiai ramus, aš jos negirdėsiu?

                             - Tu girdėsi begalę širdies pagimdytų garsų, tačiau pati širdis prašneks tuomet, kai praeitis tavęs nebesivys, versdama susimokėti už padarytas klaidas.

                             - Tu sakei, kad ramybė šiandien gimdo ramybę rytoj.  Vadinasi, tu neturi blogos praeities?

                             -  Jau neturiu. Daugelį metų aš gyvenu nedarydamas klaidų, likdamas visiškai laisvas nuo to, kas vyksta aplink mane. Aš gyvenu paties Gyvenimo viduje, niekuo nedrumsdamas jo nuosaikios tėkmės.

                             - Sakyk, o šiandien mes kaip nors sudrumstėm Gyvenimo tėkmę? Ar tai paliks ateityje žymę?

                             - Jūsų šiandiena buvo nepriekaištinga. Niekas iš Jūsų nemelavo, nepyko, nenerimavo, negalvojo apie kerštą.                              Jūsų mintys ir poelgiai buvo geranoriški. Todėl, kai išauš diena, susijusi su šiandiena, ji bus puiki. Bet ateityje jūs turėsite dar tokių dienų, kai teks atsiskaityti už praeities klaidas. Kol už viską nesumokėsite, tikrosios ramybės nebus.

                             - Kiek gyvenimų reikia, kad atsiskaitytum su bloga praeitimi?

                             - Jei nieko netaisysi, tai net daugiau, negu jau praėjo. Bet jei sieksi gyventi teisingai, tai ne taip jau ir daug.

                             - Keliauninke, iš kur tu visa tai žinai?

                             - Man apie tai papasakojo Visatos Širdis.

                             - O jei kas nors užsimanys tave nužudyti, ji taip pat tau tai pasakys?

Aš ėmiau tyliai juoktis.

                             - Žinoma, ji apie tai pasakys, bet niekas nepanorės to padaryti.

                             - Kodėl?

                             - Todėl, kad tam nėra priežasčių.

Visi nutilo. Kiekvienas apmąstė išgirstus žodžius ir darė savo išvadas. Jų mintys tekėjo skirtingomis kryptimis, bet visos atėjo prie  tos pačios išvados: jau dabar jie turi kurti savo ateitį.

                             - Keliauninke, mes neturime taip jau daug laiko. Mes nespėsime ištaisyti pridarytų klaidų ir išmokti ramybės. Mes mirsime ir niekuomet daugiau nebesutiksime tavęs. Kas mums padės vėliau, kituose gyvenimuose?

                             - Jūs jau niekuomet su manimi nebesiskirsite. Tas, kuris moka klausytis Visatos Širdies, gyvena kiekviename žmoguje.

                             - Kokius keistus dalykus tu kalbi, - staiga pratarė Stilas.

Aš gyvenu amžinai. Man nėra gimimų ir mirčių, nes nėra priežasčių, kurios tai sukeltų. Aš gyvenu visapusiškai sutrdamas su šita begaline Visata, suvokdamas savo ir jos vienovę.  Aš – Visatos Kūrėjas, nors tiesa ir tai, kad Visata sukūrė mane. Nedrumsdamas erdvių ramybės, aš paimu grynus pirminės materijos elementus ir sukuriu iš jų kūną, reikalingą įėjimui į kūrinijos gilumą, bei pagalbai tiems, kam tai yra būtina.  Niekuo neištepęs tų tyrų elementų, aš grąžinu juos atgal, kai nebėra jiems būtinybės.

Aš – Didis Keliauninkas, ateinantis pas į mane besikreipiančius ir kartais net nesuvokiančius savo širdies šauksmo.

Aš padedu visiems, kas prikėlė mane savo širdyje, išmeldę Visatos Širdį atsakyti į kvietimą.

Aš – Visatos sąmonė, kuri jūsų sąmonėje atsilieps kuriančiu Žodžiu, AUM vibracija, vadinama Tylos Balsu.

Į mane jūs kreipiate savo maldas, kenčiančias širdis ir sielas, pilnas kartėlio. Aš atsakau į maldas, raminu širdis, užpildau sielas džiaugsmu.

Aš – su jumis visais, bet ne visi gali būti su manimi – Didžiu Keliauninku, raminančiu jus.

Į tyras širdis aš ateinu, įkurdamas jose didžiulę meilę Gyvenimui. Išsigimėlio kūnas ir baisi liga negali tapti man kliūtimi, nes aš einu tik į Šviesą, degančią viduje. Vidinę šviesą aš pakurstau iki didžiosios meilės šviesos, kuri įprastus žmones paverčia  riteriais, saugančiais pasaulio sanklodos tvarką tol, kol ateina laikas mano naujam atėjimui, iššauktam visų, kuriems manęs reikia, kvietimu.

Kartais žmonės sutinka mane, bet nepažįsta manyje to, kurio atėjimo taip meldė. Aš tylomis jiems padedu ir pasišalinu, palikdamas vidinei šviesai tolimesnį jų vedimą. Jei jie jos klausys, tai būtinai išgirs Visatos širdį, per kurią aš jiems prabilsiu Tylumos Balsu.

Pažinti Tylumos Balsą balsų jūroje labai sunku, nes jis - pats tyliausiais.  Bet ar aš kada kalbėjau garsiai?  Tavo klausą užpildys ypatinga vibracija – pirminis garsas, visų pasaulio garsų sudėtinė dalis. Tavo vidinė klausa  šiuo balsu gali palaikyti ir astralinį skambesį, bet tai viso labo prieangis, vedantis į sferų skambesį. Sferų skambesys atskrieja iš aukščiausių dangaus skliautų, nuo kurių tiesioginis kelias veda link Tylumos Balso.  Ir tik didis Keliauninkas, sutiktas kelyje, atves tave pas Amžinybės Tėvą, ištariantį pirmą garsą – AUM.

Aš niekuomet nemirštu. Aš gyvenu amžinai, apsigyvenęs tavo pabudusioje širdyje. Aš – Žodis, kurį tu pašaukei kurti drauge su tavimi.

 T.J. Platonova

Raupsuotieji

Epilogas

- Motinos – Gyvybės gailestingumo vardu prašau, paleisk mus, - meldė Ajaksas, stovėdamas prieš mane ant kelių.

- Kodėl jūs norite išeiti? - tyliai paklausiau, uždėjęs ranką ant jo galvos.

- Mes neverti nei tavęs, nei šitos vietos, - aistringai atsakė jis.

Aš žinojau, kad tie žodžiai atspindėjo jo mintis.  Visi jie kaip ir anksčiau tebebuvo teisingi ir nuoširdūs.

- Gerai, - sutikau aš, - bet ką jūs veiksite?

- Mes neisime į miestus ir neklajosime nuo vienos gyvenvietės prie kitos. Čia mes išmokom tenkintis mažu, todėl sugebėsime save išmaitinti. Mes norėtumėme išeiti kur nors netoli ir gyventi savo mažoje grupelėje, niekam netrukdydami.

- Jums kelia nerimą tai, kad žmonės užgniaužia savo baimę raupsų akivaizdoje, o iš tikro jie bijo susirgti?

- Mes nenorime drumsti jų sielų. Tegu jos būna laisvos.

- Netoli nuo mūsų buveinės yra urvų eilė. Aš jus nuvesiu ten. Ten jūs galėsite dirbti su akmenimis ir prasimanyti sau maisto. Aš prašau tik vieno: nesimatykite vienas su kitu iki tol, kol aš sugrįšiu jūsų.

Penkios poros akių įdėmiai sužiuro į mane, besistengdamos atspėti ištartų žodžių prasmę.  Šie žmonės visuomet buvo tyri, todėl nenorėjo duoti tuščių pažadų.

- Kada tu ateisi mūsų pasiimti? - paklausė Floras.

- Nežinomi Viešpaties keliai. Aš ateisiu tada, kai man tai pasakys Visatos Širdis.

Pirmas sutiko Ratangas:

- Gerai, - pasakė, - aš sutinku. Tikriausiai praeis nemažai metų, bet aš tavęs lauksiu.

- Aš taip pat, aš taip pat, - pasigirdo ir likusių balsai. Jie manimi pasitikėjo.

Mes, kaip buvo įprasta, išėjome prieš aušrą, pasiėmę būtinus įrankius ir šiltus apklotus. Apie tuos urvus žinojau tik aš. Jų rasti dykumoje nebuvo įmanoma, o ir koks atsitiktinis keliautojas galėjo nepastebėtas prasmukti pro mano deimanto skaidrumo minčių sukurtą užtveriamąjį tinklą?

Aš kiekvieną nuvedžiau į jo naujus namus ir parodžiau vietą, kur jis galėtų dirbti, niekada nepapuldamas į kaimyno akiratį.

- Ką mums dar vertėtų daryti? - paklausė Nardas, siekdamas gauti kaip galima tikslesnius nurodymus.

- Darykite tai, ką jums patars širdis.

- Gal mums verta mokytis klausyti Visatos Širdies? - paklausė Sajanas.

- Kodėl gi ir ne? Pabandykite. Visatos Širdis mielaširdinga: ji gali į jus prabilti.

Man bestovint jie išsivaikščiojo miegoti, o aš likau sėdėti prie laužo. Aš žinojau, kad šiąnakt man dar teks pasikalbėti su vienu iš nenuolankiųjų užsispyrėlių, nepakankamai tikinčiu širdimi.

Aš girdėjau žingsnius, bet nepasukau galvos.

- Tu gi žinai, kad aš čia, Keliauninke! Kodėl nepakvieti manęs prie laužo? - man už nugaros stovėjo Stilas.

- Ar aš prašiau tavęs mus sekti? Darydamas tai, ką nori, tu užsispyrusiai bandai visiems įrodyti, kad esi laisvas. Išties laisvam žmogui nereikalingas jo laisvės pripažinimas. Kol kas tu vis dar esi savo puikybės vergas. Sėsk prie ugnies, Stilai. - balse skambėjo kietos, niekuomet anksčiau mano kalboje negirdėtos, gaidelės.

- Aš nuolat tave stebiu ir negaliu suprasti, kaip galima taip kaip tu gyventi, - pasakė jis. - Tavo kalba nepriekaištinga, tavo elgesys idealus, tavo žodžiai atitinka darbus. Sakyk, negi žemėje egzistuoja tobuli žmonės?

- Tu vaikštai paskui mane tam, kad apkaltintum kokia nors yda? - nusišypsojau aš. - Neverta tam gaišti savo gyvenimo. Patikėk mano žodžiu: mano elgesys nepriekaištingas todėl, kad aš sau nepriklausau. Visą save aš atidaviau savo Tėvo valion, ir ji kuria čia tai, kas jai reikalinga. Kodėl tu negali pasitikėti Dievu, vaike mano?

Stilas stipriai mąstė. Minčių sūkurys sukosi galvoje, o jis nesėkmingai bandė nors vieną iš jų pagauti, kad išsiaiškintų mano žodžių prasmę.

- Tu teisus, Keliauninke, - netikėtai ištarė. - Aš ieškau tavyje smiltelės, o savyje aštrių spyglių pastebėti nenoriu. Kažkas trukdo man tai padaryti. Kas verčia mane priešintis?

- Puikybė, vaike mano, puikybė. Savimeilė trukdo pamatyti šviesą kituose, o nemokėjimas mylėti verčia ieškoti tamsių dėmių ant tavo geradarių rūbų.

- Negi manyje nėra meilės?! - sušuko Stilas su tokia neviltimi, kokią buvo sunku net įsivaizduoti jame esant.

- Meilė yra kiekviename žmoguje, tik tu nemoki jos išreikšti. Širdis atsiveria palaipsniui, mažulyčiais žingsniais. Jei tu seksi mano nurodymais, tu išmoksi mylėti, - švelniai pasakiau.

- Išmokyk, Keliauninke, išmokyk! Aš visuomet tavęs klausysiu, - meldė manęs.

Aš prasiskverbiau pro išorinių žodžių uždangą į jo širdies gilumą ir pamačiau ryškią šviesą, besiblaškančią lipniame voratinklyje.

- Tu kol kas negalėsi manęs klausyti, - su apgailestavimu pasakiau, - bet vis tiek gali išmokti mylėti. Tai įvyks negreit. Tarp kita ko, stipri valia nugali bet kokias kliūtis. Kartais ji gali pakeisti net laiką.  Jei tu sutiksi su išbandymu ir jį išlaikysi, tu perskrisi per bedugnę.

- Aš sutinku, - negalvodamas atsakė jis.

- Mums reikia grįžti į Buveinę. Pažadėk man, kad vienerius metus tu nepasakysi nei žodžio, kad ir kas tau benutiktų.

- Ir tai – viskas? - nusivylęs atsakė Stilas.

- Ne, tai ne išbandymas, o pasiruošimas jam. Jei tu įvykdysi savo pažadą, būsi prileistas prie išbandymo.

- Gerai, - pasakė jis labiau susimąstęs ir ramus.

Mes grįžome į buveinę dviese, palikę tuos tyrus, išdidžius ir susitaikiusius žmones akis į akį su Motina – Gyvybe. Aš žinojau, kad ji padarys iš jų ištikimus savo tarnautojus.

Stilas tesėjo savo žodį. Tyla privertė jį klausytis savęs, ir greit pasimatė, kaip pats painiojasi minčių, primetančių jam savo nuomonę, kamuolyje. Jam teko pakovoti su jų priekabumu, išnaudojant tam ištisus metus.

Po metų, kai aš pirmą kartą ėmiau su juo kalbėti, jo akyse tvenkėsi ašaros.

- Ačiū tau. Aš net nesupratau, kokiame košmare gyvenu. Negi visa esmė mintyse?

- Dabar tu daug ko nematai. Nuraminti savo mintis – tai tik lašelis jūroje tų pastangų, kurių teks imtis norint išmokti meilės. Ar tu pasirengęs ir toliau sekti mano nurodymais?

- Aš stengsiuosi daryti viską, kas mano jėgoms.

Jo atsakyme aš išgirdau tylų bundančios sielos balsą.

- Tau reikia išeiti iš čia. Jei nori būti vertas žmogaus vardo, tau reikia ištaisyti klaidas, kurias jau esi padaręs. Eik prie tų urvų, prie kurių mes su tavimi kalbėjom, ir apsigyvenk viename iš jų. Tavo pareiga bus tiekti vandenį penkiems mano draugams, bet darysi tai taip, kad jie niekuomet tavęs nepamatytų.

Jo veide šmėkštelėjo siaubas, bet jis greitai susivaldė.

- Aš padarysiu taip, kaip tu sakai. Aš tarnausiu jiems, aš tylėsiu, jie niekuomet manęs nepamatys. Sakyk, kiek tai turės tęstis?

- Nežinau, - atsakiau ramiai. - Aš ateisiu tavęs, kai man pasakys Visatos Širdis.

- Negi Visatos Širdis gali kažką apie mane žinoti? - nustebo jis.

- Visatos Širdis žino viską apie savo vaikus, - tyliai atsakiau.

Aš stebėjau jų veiksmus ir mintis, aš girdėjau jų nusivylimo dejones ir aršias maldas. Kartais jie prašė manęs ateiti ir pasiimti juos, bet vėliau jie atgailavo dėl savo silpnumo ir ilgai meldė atleidimo. Negi aš galėjau jiems neatleisti?! Negi aš, pati meilė ir gailestingumas, galėjau neparodyti meilės jiems?

Ėjo metai ir jų gyvenimas ėmė tekėti ramia vaga. Aš jau nebepastebėdavau jausmų pliūpsnių, o jų sąmonės paviršius nuolat likdavo ramus. Vandens atsiradimo prie įėjimo į jų urvus stebuklą jie priėmė kaip normalų reiškinį, tikėdami, kad tai aš jais rūpinuosi. Jeigu tik būtų žinoję, kas jiems tarnauja, jų nuostabai būtų nebuvę ribų.

Didžiąją laiko dalį dabar jie praleisdavo maldoje ir didingos kosmoso panoramos kontempliacijoje. Vis labiau jie išsižadėdavo savęs ir įnirdavo į Visatos gilumą, stebėdamiesi jos didybe ir paprastumu.

Jie ėmė suvokti visą gyvenimo slaptingumą, pažindami vieną įstatymą po kito, jie suvokė save kaip smiltelę Amžinojo Gyvenimo vandenyne ir kvietė Tiesą pasireikšti per juos tam, kad galėtų tarnauti Motinai – Gyvybei visa galima pilnatve.

Visatos Širdis įsakė man eiti pas juos, Visatos Širdis pakvietė juos tarnystei.

Kai aš pasirodžiau prieš Stilą, jis atsistojo ir tylėdamas nusilenkė.

                             - Eime, - tyliai ištariau.

Mes įkūrėme ugnį ir atsisėdome prie jos nepratardami nei žodžio. Kam reikalingi žodžiai, kai švari mintis kuria tobulus raštus? Aš nieko nekviečiau: aš paprašiau Visatos Širdies, kad ji pasiųstų kvietimą į savo tarnų širdis.

Po valandos jie visi ėjo prie ugnies, ryškiai liepsnojančios tarp dykumos uolų. Jų nuostabūs ir gražūs kūnai skleidė auksaspalvį švytėjimą, žvilgsnis buvo aiškus ir tvirtas, kalba minkšta ir nuoširdi. Jie žiūrėjo vienas į kitą ir negalėjo pažinti.

                             - Keliauninke, - palinko jie nusilenkdami, - tu sukūrei stebuklą.

                             - Negi gali viens žmogus, net ir tobulas, kurti stebuklus be Motinos – Gyvybės valios? Jūs tapote tos Visatos dalimi, jūs sunaikinote visas užtvaras kelyje į Amžinąjį Gyvenimą. Aš – toks pat Amžinybės tarnas kaip ir jūs. Ji pasirūpino jumis per mane, tačiau stebuklą su savimi sukūrėte jūs patys.

Stilas priėjo prie Ratango ir apkabino jį. Visi likusieji apstojo Stilą ratu, džiaugsmingai tapšnodami jam per pečius.

Aš tylėdamas stebėjau juos. Jie buvo beveik idealūs, tačiau jiems dar reikėjo daug dirbti, kad pasiektų visišką tobulumą.

Amžinybė žino kiekvieno savo vaiko vardą. Ji sielos akmenis skaldo jai vienai žinomu būdu, siekdama padaryti juos lanksčius jos mylinčiose rankose. Amžinybė kuria tai, kas amžina.

 T. J. Platonova

serija "Gralio riteriai"

III knyga "Raupsuotieji"